<!-- ECI Corpus File:   (lit01)                                             -->
<!--       Component:   (a)                                                 -->
<!-- Copyright 1994 ACL.                                                    -->
<!-- Text collection by Ruta Marcinkeviciene                                -->
<!-- Copyright of original text remains with original copyright holder.     -->
<!-- Extracts from the Lithuanian novel 'KOLEKCIONIERIUS'                   -->
<div1 type=file n=text1.doc>
<pb n=001>
<head>
KOLEKCIONIERIUS
</head>

<p>
Stebódamas pasaulõ ir ýmones, pamaýu õsitikinau, jog mûsù gailestis
kitiems pagrõstas egoistiniais sumetimais. Ko gero, atmetus kai kurias
i÷imtis, taip yra visada. ôsivaizduokim tokiÝ situacijÝ. Jûs
atsiduriate kieno nors laidotuvóse. Ruduo, apvytñ astrai, karstas,
kapo duobó, suývarbñ ýmonós juodais rûbais ir nejauki nuotaika. Jûs
stovite kitiems uý nugarù, kiek nuo÷aliau, nes nepriklausot velionio
artimùjù ratui ir atójot grynai i÷ mandagumo, kadangi mirusõjõ kaýkada
÷iek tiek paýinojote. Taigi turite puikiÝ progÝ ýiûróti õ viskÝ ir
vertinti be÷ali÷kai. ötai karstas leidýiamas õ duobñ, groja liûdna
atsisveikinimo muzika. Ir kÝ gi jûs girdite dar, be ÷ios muzikos?
Na÷lós raudÝ:
</p>

<p>
- Ak, kaip a÷ be jo gyvensiu?! Mano vienintelis, mano brangiausias!
</p>

<p>
Ir taip toliau, ir taip toliau. Jaußiate? Aö, MAN ...
</p>

<p>
Niekas, beveik niekas neverkia dól to, kad ýmogus miró ir JAM bloga
bût mirusiam. Ne. Tiktai "Aö be jo negaliu!",
</p>

<p>
"MES ÷ito nepergyvensime!" ir pana÷iai. Argi nekeista bus po viso ÷ito
ýiûróti õ raudantõ prie karsto ýmogù, ar neõývelgsite jo a÷arose nieko
daugiau, tik susirûpinimÝ savimi? Tik tiek.
</p>

<p>
Jeigu jûs perkratysite savo jausmus, tikriausiai susiprotósite: visi
mes pana÷ûs, ir jûs, ir a÷. Tuomet jums lengva bus suprasti, kodól a÷
nemógstu ligoniù. Man sunku lankyti net paßius artimiausius serganßius
ýmones, nes mane slegia jausmas, kad turiu jiems padóti, gal net
i÷gyditi juos ir, svarbiausia, kad tik a÷ galiu tai padaryti.
</p>

<p>
Taigi ÷e÷iasde÷imtùjù pavasarõ ûmai susirgo artimas ýmogus, gyvenñs
vienui vienas, neturõs nei ÷eimos, nei giminaißiù, kurie jõ bûtù
galójñ slaugyti. Mano nelaimei (ar laimei?), mus daug kas siejo, tad
valgydinti ligonõ, prausti ar ÷iaip priýiûróti teko man. Bûdamas
protingas ýmogus ir ýinodamas mano poýiûrõ õ serganßiuosius, jis
nereikalavo, kad tomis valandólómis, kai jam tiesiogiai nesu
reikalingas, sódóßiau prie jo guolio, linksminßiau jõ smagiomis
istorijomis ir guosßiau. Taßiau vis tiek buvau priverstas kiurksoti
kur nors netoliese, kad prireikus jis galótù greit mane pasi÷aukti.
Turódamas ÷itaip leisti laikÝ, kartais a÷ norom nenorom, i÷ nuobodumo
perskaitydavau visus laikra÷ßius, nes visuose namuose nebuvo nieko
daugiau, tik techninó literatûra, o ÷i yra man nuobodi ir, atvirai
kalbant, sunkokai suprantama.
</p>

<p>
VienÝ rytÝ, padavñs draugui pusryßius, sódójau ir varßiau kaýkokio
dienra÷ßio skelbimù skyriù. Tarp õvairiù ýinußiù, informuojanßiù mane,
kad parduodamas juodas pudelis, motociklo priekaba, miegamojo baldù
komplektas arba kad mielai bus perkamas metalinis garaýas ar vaiko
veýimólis, pasitaikó viena, pro kuriÝ i÷ pradýiù a÷ praslydau akimis,
bet paskui sugrõýau prie jos ir perskaißiau õdómiau, nes man pasirodó,
kad joje yra korektûros klaida. üinutó skambójo ÷itaip:
</p>

<p>
Parduodama kolekcija. Saulólydýiai.
</p>

<p>
Kreiptis adresu:....... iki 19 val.
</p>

<p>
Mat i÷kart a÷ pamaniau, kad ýodis "Saulólydýiai" rei÷kia adresÝ,
kuriuo pirkójai turótù kreiptis. Na, pavyzdýiui, Saulólydýiù g-vó arba
Saulólydýiù skr-vis. Taßiau apaßioje, antroje eilutóje, buvo õra÷yta
kita gatvó. A÷ nesupratau, kÝ visa tai galótù reik÷ti. Kokia tai
kolekcija, ir kuo ßia dóti saulólydýiai? TÝkart nelauýiau ilgai
galvos. I÷pló÷iau ýinutñ ir õsidójau õ ki÷enñ. öiaip sau. Neketindamas
vóliau kada prie jos grõýti. Taip kaip ýmonós daug negalvodami õsimeta
ki÷enón keistos formos akmenukÝ, nors jis niekuomet nebus jiems
reikalingas.
</p>

<p>
Praójo keletas mónesiù. Draugas pasveiko, ir a÷ gyvenau toliau kaip
gyvenñs. Buvo vólyvas ruduo, kai kartÝ, nebeprisimenu kokiu reikalu
vedinas, atsidûriau tame miesto kvartale, kurime buvo gatvó, skelbta
laikra÷ßio ýinutóje. Jokios kolekcijos man nereikójo, ir a÷
pagalvojau, jog tik pereisiu ta gatve ir õdomumo dólei pasiýiurósiu õ
namÝ, kuriame gyvena skelbimo savininkas.
</p>

<p>
NamÝ radau nesunkiai. Tai buvo medinis pastatas auk÷tais, maýdaug
ýmogaus ûgio, pamatais, sumûritas i÷ stambiù akmenù. Matyt, senas
statinys, nes cemento ply÷iuose augo samanos ir ýoló. Gatvóje stovójo
sunkveýimis, ir visas tarpas tarp sunkveýimio ir namo buvo nubarstytas
laikra÷ßiù skiautóm ir senù ýurnalù vir÷eliais. Ketvertas vyrù tamsiai
pilkais kombinezonais stengósi i÷ne÷ti pro duris masyviÝ spintÝ. Jiems
vadovavo daugmaý trisde÷imties metù auk÷tas ÷viesiaplaukis vyras. Jam
mostaguojant rankomis, atsagstyto ÷varko skvernai plaikstósi. Vyras
÷ypsojosi ir juokavo su krovójais.
</p>

<p>
KeletÝ minußiù a÷ stovójau, ýiûrinódamas tÝ grupñ, kol vyras su
÷varku pamató mane. Jis priójo artyn ir paklausó:
</p>

<p>
- Jûs ie÷kote Grikonio?
</p>

<p>
A÷ sumi÷au. Neýinojau, kÝ atsakyti, nes po teisybei nepaýinojau jokio
Grikonio ir apskritai vargu ar buvo galima sakyti, kad ko nors ie÷kau.
Vyras skvarbiai ir tiriamai stebójo mano sumi÷imÝ. Nejußia õsiki÷au
rankÝ ki÷enón, i÷sitraukiau laikra÷ßio skiautñ su skelbimu ir padaviau
jam. Jis metó trumpÝ ývilgsnõ õ ýinutñ, paskui vól pasiýiûrójo õ mane.
</p>

<p>
- Aa. Vadinasi, jûs i÷ tù...
</p>

<p>
Neturójau jokio supratimo apie "tuos".
</p>

<p>
- Atvirai kalbant, ne, - pasakiau.
</p>

<p>
Bet jis nepaisó mano ýodýiù ir, regis, toliau laikó mane esant i÷
"tù":
</p>

<p>
- Jis miró pereitÝ savaitñ. Tikriausiai jautó, kad greit mirs, ir
skubójo parduoti. A÷ jo sûnus, - jis padavó man rankÝ, a÷ paspaudýiau.
- Nusprendýiau parduoti namÝ ir visus baldus. Matote, - jis mostelójo
ranka õ krovójus. - ViskÝ i÷kraustom.
</p>

<p>
Paómó mane uý alkûnós:
</p>

<p>
- Eime vidun. Parodysiu, kur ÷itai sudóta. Buvo prigrûstos visos
spintos, tad mes sukrovóm viename kambaryje. Ketinau i÷mesti, todól
krovóm kaip pakliuvo. Jo buvo sudóta labai tvarkingai. Nemaniau, kad
kam viso to prireiks. Jûs galit
</p>

<p>
pasiimti. Pinigù man nereikia. Vis tiek bûßiau i÷metñs. Tik turósit
skubiai i÷gabenti. Dar ÷iandien.
</p>

<p>
Jo mintys ÷okinójo, kalbójo jis greitai, neleisdamas õsiterpti. úmai
spustelójo man alkûnñ:
</p>

<p>
- üinot? A÷ sugalvojau. Mes sumesime õ ÷itÝ ma÷inÝ, nuve÷im ir
i÷krausim pas jus. Nebijokit, tilps. Ma÷inoj dar daug vietos. Þia
paskutinis reisas. Taip bus greißiau.
</p>

<p>
Kalbódamas vedó mane per tu÷ßius kambarius su nudriskusiais ýydrais
ir gelsvais sienù apmu÷alais. Kvepójo cinamonu ir ÷lapiais
voratinkliais. Grindyse buvo ýymûs ilgai vienoje vietoje stovójusiù
baldù pedsakai. Vyras atidaró duris õ nedidelõ kambarólõ su vienu
plaßiu langu:
</p>

<p>
- ötai jie.
</p>

<p>
Turiu pasakyti, kad tai, kÝ pamaßiau, mane nuvyló. Nieko sÝmoningai
nesitikódamas, vis dólto ÷irdies gilumoje laukiau i÷vysiÝs ÷õ tÝ
õdomaus. Na kokiÝ nors kolekcijÝ, tegul degtukù etikeßiù ar bent sagù.
Bet tai, kas buvo suversta kambaryje, nó i÷ tolo nepriminó kolekcijos
. Ten buvo krûvos sulankstytù skardiniù nuo marmelado, patamsójusiù ir
parudavusiù senù kartoniniù pakeliù nuo kavos surogatù, juodo stiklo
buteliù ( ant vieno perskaißiau: " Ra÷alas "Pingvin") ir tamsiu
popieriumi apklijuotù stiklainiù. Prie kai kuriù buvo priklijuotos
kaýkokios etiketós, prie kitù nebuvo nieko, tik sukepusiù klijù
pódsakas, liudijantis, kad ir ßia etikeßiù bûta.
</p>

<p>
- ötai jie, - pakartojo vyras, stovódamas man uý nugaros ir
ýiûródamas õ kambarõ pro mano petõ.
</p>

<p>
- Kas?
</p>

<p>
- Saulólydýiai. Ei, vyrai! - ÷ûktelójo. - Sukraukit ir ÷itÝ! - jis
atsainiai paspyró vienÝ skardinñ, ir ÷i, dýengsódama õ grindis,
nuriedójo prie kitù. Sprendýiant i÷ garso, buvo tu÷ßia.
</p>

<p>
Tikriausiai mano veidas rodó nusivylimÝ, nes i÷girdau:
</p>

<p>
- Tóvas nuolat skùsdavosi, kad trûksta taros. Visi kaimynai ÷itai
ýinojo ir ne÷davo jam kiekvienÝ atliekamÝ dóýutñ.
</p>

<p>
Krovójai tuo tarpu glóbiais ne÷ó ir krovó skardines ir stiklainius õ
sunkveýimõ, o a÷ turójau stovóti ir klausytis ÷ito nepaýõstamo
ýmogaus. Visas ÷lam÷tas uýims ketvirtadalõ mano buto. O kiek dar
pastangù turósiu padóti, kol i÷mesiu jõ lauk. Juk negaliu samdytis
krovójù, kad ÷ie i÷ne÷tù ÷iuk÷les.
</p>

<p>
- Nemaýai, tiesa? - pasakó ÷viesiaplaukis, truputõ didýiuodamasis. -
I÷ pradýiù jis kolekcionavo saulótekius, bet vóliau kaýkaip susidomójo
saulólydýiais. üinot, jis pradójo visu tuo domótis gana vólai, tad
negalójo skirti laiko ir vieniems, ir kitiems. Amýius nebe tas. Patys
suprantate, vasarÝ sauló teka anksti, ir senam ýmogui sunku keltis
apyau÷riu. Saulólydýiai jam buvo patogiau. Kai dól manñs, tai jûs
galite pasiimti viskÝ. Saulótekiai sukrauti rûsyje. Beveik visi be
etikeßiù. Vis vien reikós juos kur nor padóti. Man bûtù patogiau,
jeigu pasiimtumóte viskÝ.
</p>

<p>
Jis pasiýiûrójo man õ akis:
</p>

<p>
- Na kaip?
</p>

<p>
Jaußiu, kad raustu, bet nieko negalójau padaryti.
</p>

<p>
- Ne, dókui, - pasakiau, - tai ne mano sritis.
</p>

<p>
- Na kÝ gi.
</p>

<p>
Krovójai baigó darbÝ, ir mes nuójome prie sunkveýimio. A÷ atsisódau
greta ÷oferio - turójau parodyti keliÝ. öviesiaplaukis õlipo õ kóbulÝ.
Po valandos likau bute vienas, apsikrovñs metalo lauýu, makulatûra ir
stiklainiais, tyliai keikdamasis ir neturódamas nó menkiausio
supratimo, kÝ veikti su visu tuo turtu, nukritusiu man, galima sakyti,
i÷ dangaus. Paómiau vienÝ dóýutñ, pavarßiau rankose ir numeßiau atgal
õ krûvÝ. Vienoje etiketóje lygiu, apvaliu, beveik vaiki÷ku braiýu buvo
i÷vedýiota: "üagaró, 1946, pavasaris." Pakóliau skardinñ ir pajudinau.
Vienu tarpu pasirodó, lyg kaýkas skambtelójo viduje, taßiau, vól
papurtñs, nebei÷girdau nó garso. Paprasta tu÷ßia skardinó. Maßiau save
veidrodyje su ta dóýute prie ausies. Atrodýiau kvailai.
</p>

<p>
Atsidusau, susie÷kojau peilõ, atidariau skardinñ ir at÷lijau. Kambarõ
uýpildó sidabrinó ÷viesa. Daiktai i÷tirpo. Maßiau prie÷ais save
dangaus kra÷tÝ ir besileidýianßiÝ saulñ. Svetima, nepaýystama vietovó,
nu÷viesta raudonù, bronziniù spinduliù. Pana÷iai atsispindi krosnies
liepsna sidabriniuose induose. Keletas gelsvo porceliano debesù,
sustingusiù vir÷ horizonto, avietinis saulós diskas dangaus dugne.
Dangus, vir÷uje ýalias kaip kÝ tik prasikalusi ýoló, kiek ýemiau
prinokusiù kriau÷iù spalvos, kur skaidósi õ kaýkokius ýiburiuojanßius
at÷vaitus nelyginant ÷viesos blyksniai krik÷tolo stiklinóje su arbata.
Oras tyras ir vaiskus, taßiau viskas apgaubta vos juntamo nuovargio.
Vos vos.
</p>

<p>
Tai i÷ tiesù buvo saulólydis. Jis truko neilgai, keletÝ minußiù, kol
sauló nusileido. Uýdariau skardinñ ir nusviedýiau ýemón. Buvau
apkvaitñs, nelyginant uýsirûkñs po ilgo laiko.
</p>

<p>
Po pusvalandýio, praójus svaiguliui, ómiau ýiûrinóti kitas etiketes.
Visose buvo data, vietovós pavadinimas ir metù laikas. Daugiau nieko.
Aptikau keletÝ prie÷kariniù dóýußiù, tris keturias karo laikotarpio,
bet dauguma buvo dvide÷imties paskutiniùjù metù. Sudójau viskÝ kiek
õmanydamas tvarkingiau ir i÷ójau i÷ namù. Turójau pasivaik÷ioti ir
ramiai viskÝ apgalvoti.
</p>

<p>
Visas dóýeles man pavyko perýiûróti maýdaug per mónesõ. Daugiau kaip
de÷imt per dienÝ niekaip neõstengiau. Galva visai apsisukdavo,
netekdavau nuovokos, kas a÷ ir kur esu. De÷imt buvo riba, kurios
perýengti man nó sykio nepasisekó.
</p>

<p>
Daug vóliau nusistaßiau sau taisyklñ: neatidarinóti daugiau kaip po
tris dóýutes tÝ paßiÝ dienÝ. Bet tai buvo vóliau. O tada a÷ buvau kaip
pami÷ñs. Nelyginant ýmogus, kuris vos nemiró dykumoje nuo tro÷kulio ir
dabar geria ir geria vandenõ niekaip netikódamas, jog vanduo
nesibaigs. Negalójau õsivaizduoti, kaip anksßiau nepastebódavau saulós
laidos. Ir dar: tas ýmogus, Grikonis, sudarñs ÷iÝ kolekcijÝ, nuolat
buvo su manim. A÷ paýinau jõ taip, kaip paýõstu save. Nors jis buvo
mirñs ir palaidotas, tarp mûsù nusidriekó tvirta auksinó gija. Bene
tvirßiausia i÷ visù, kokios mane su kuo jungó. A÷ sprendýiau apie jõ
i÷ to, kaip saulólydýiai buvo parinkti, kokiù spalvù, linijù ir
nuotaikù. Kai kurie saulólydýiai man nelabai patiko, kiti labiau,
treßiais a÷ ýavójausi kaip tobulais kûriniais . Ir visa tai leido man
paýinti Grikonõ. Lig tol niekuomet nebuvau pagalvojñs, kad apie ýmogù
galima sprñsti i÷ to, kokie saulólydýiai jam patinka. Neýinodamas
smulkmenù, galójau i÷gyventi to ýmogaus vienatvñ kaip savo paties
(pats a÷ niekados nepatyriau tokio jausmo), i÷gyventi jo jausmus ir
rûpesßius, nuo kuriù jis jau seniai i÷sivadavo visam laikui. Kai kada
ýiûródavau tÝ patõ saulólydõ po keletÝ kartù, kol suvokdavau, kas goýó
Grikonio mintis, kai jis pats stebójo ÷itai.  Atsitiktiniù
</p>

<p>
saulólydýiù ten nebuvo. Visi turójo kaýkokiÝ prasmñ. Reikójo jÝ tik
õývelgti. Ilgainiui a÷ atsirinkau kokõ dvide÷imt saulólydýiù, kuriuos
ýiûródavau ir ýiûródavau, kaskart atrasdamas vis kitokiù nuotaikù ir
jausmù. Likusius perývelgdavau tik retkarßiais, jeigu bûdavo kas nors
neai÷ku kuriame i÷ dvide÷imties.
</p>

<p>
Pasaulis man õgavo naujÝ, neregótÝ gylõ ir erdvñ. VienÝ dienÝ
nuvaýiavau õ tuos namus, nuo kuriù viskas prasidójo, slapta
vildamasis, jog pavyks rasti ir saulótekius. Durù ilgai niekas
neatidaró, a÷ buvau jau besidýiaugiÝs, jog ten niekas negyvena ir man
pasiseks. Taßiau durys prasivóró, ir pasirodó rauk÷lótas nepatiklus
senós veidas. Pasisakiau esÝa senojo namo savininko draugas ir
pasiteiravau, kur jis palaidotas. Taßiau senó neýinojo. Tuomet
paklausiau, kur gyvena jo sûnus. öito ji taip pat negalójo pasakyti.
Netekdamas vilties kÝ nors surasti, uýsiminiau apie saulótekius.
</p>

<p>
- Kokius saulótekius? - senó i÷sigando.
</p>

<p>
- Na... dóýutóse. Jie turójo bûti rûsyje.
</p>

<p>
- Saulótekius dóýutóse? Rûsyje? Beprotis! - senó uýtrenkó duris man
prie÷ nosõ, ir girdójau, kaip ji ÷ûkavo viduje: - Tyßiotis i÷ senos
moteri÷kós! Ne! A÷ i÷kviesiu milicijÝ! A÷ ÷ito taip nepaliksiu!
Nunuodijo katñ, o dabar tyßiosis! Nori i÷gyvendinti! Na, paýiûrósim!
Visus paduosiu õ teismÝ!
</p>

<p>
Ir taip toliau... Daugiau a÷ ten nebójau. Bandýiausi kÝ nors
i÷siteirauti i÷ kapiniù sargo, bet ir jis nieko neýinojo. "Laidoja
daug. Negi visus prisiminsi", ir viskas.
</p>

<p>
Ilgainiui man ómó nebepakakti to, kÝ turójau. Panorau turóti kaýkÝ
savo. Savo paties. Vis daýniau ir daýniau pagalvodavau apie tai, kol,
pats to nepastebódamas, apsisprendýiau. Prisikroviau lagaminÝ tu÷ßiù
arbatos skardiniù, pasiómiau keletÝ dienù nemokamù atostogù ir
i÷vaýiavau õ tas vietas, kur, tikójausi, saulólydýiai bus labai
graýûs. Pasirinkau pietù Lietuvos eýerus, nors niekad nebuvau ten
buvñs. Eýerai man patikdavo nuo seno. Trys dienos buvo debesuotos, bet
ketvirtoji i÷au÷o visai nebloga, ir vakarop a÷ susiruo÷iau.
Prisipaýinsiu, jog labai baiminausi, ar man kas i÷eis. Ir i÷ tiesù
pirmieji bandymai buvo nekokie, taßiau greit supratau, kur mano
klysta. Reikia ne ÷iaip ýiûróti õ besileidýianßiÝ saulñ. Reikia
IöGYVENTI. Visus savo jausmus ir mintis sukoncentruoti õ vienÝ - õ
saulólydõ. Þia ir glûdi visa paslaptis, nes ne õ kiekvienÝ saulólydõ
gali taip õsijausti. Kitas sunkumas - kad per vienÝ dienÝ gali
pamatyti tik vienÝ saulólydõ. AntrÝ sykõ jis jau nebepasikartos. Tad
jokiù keliù móginimù ßia bûti negali. Arba tau pavyks, arba ne. Ir
viskas.
</p>

<p>
Nuo anù laikù praójo penkiolika metù, ir galiu sakyti, jog mano
viltys i÷sipildó. Metai i÷ metù a÷ kaupiau savo rinkinõ, kiekvienÝ
laisvÝ dienÝ ie÷kodamas saulólydýiù. Atrinkinójau, kai kÝ palikdamas,
kai kÝ atmesdamas, kol mano asmeninó kolekcija tapo graýi, tvarkinga
ir kompakti÷ka. Galima sakyti, a÷ pasidariau ÷io kiek neõprasto dalyko
virtuozas. Vos ývilgteliu õ saulólydõ ir jau ýinau, ko jis vertas,
tiks ar netiks mano kolekcijai.
</p>

<p>
ötai jau dveji metai kaip a÷ pensijoje, tad patys suprantate, nebe uý
kalnù mano paties saulólydis, kurõ regósiu tik sykõ, taßiau jo
negalósiu õtraukti õ savo kolekcijÝ. Dabar a÷ visÝ laikÝ vaýinóju ir
vaik÷ßioju po kra÷tÝ. Kai kuriose vietose mane jau paýõsta, ir vaikai
siûlosi panó÷óti skardines. Jie neýino, kodól a÷ vis ßia, kas mane
atgena õ jù apylinkes, bet, galimas daiktas, kada nors a÷ jiems
paai÷kinsiu tatai. Turbût paai÷kinsiu ir papasakosiu visa, kÝ ýinau
apie saulólydýius ir apie pasaulõ. Kaskart sunkiau man eiti apsikrovus
savo saulólydýiais, nelyginant senovóje vaik÷ßiojusiems po kaimus
ýiurkiagaudýiams, vadinamiems "vengrais". Sunkiau sulig kiekviena
diena. Galimas daiktas, kad a÷ tap pat õsigeisiu parduoti kam savo
kolekcijÝ, nors greißiausiai padovanosiu tinkamam ýmogui. Nenustebkit
tuomet uýtikñ laikra÷tyje nedidelõ skelbimÝ :
</p>

<p>
Parduodama kolekcija. Saulólydýiai.
</p>

<p>
Tai bûsiu a÷.
</p>
<pb n=002>
<p>
Bebas labai mógo ÷nekóti. Jis juto, kad tik kalbójime i÷ tiesù
pasirei÷kia jo sudótinga siela. Kartais lyg ir noródavo patylóti , gal
net pamÝstyti, taßiau nenumaldomas prana÷avimo geismas versdavo vól ir
vól prabilti. Bebas ýinojo, kad visi prana÷ai, visi mesijai daug
÷nekódavo.
</p>

<p>
Matyt, tai natûralu ir nei÷viangiama. Neretei vos pakirdñs su
nuostaba i÷girsdavo, kad jau ÷neka. Gal imdavo kalbóti dar pusiau
miegodamas, o gal ÷nekódavo netgi naktõ, netgi sapnuodamas. öitaip
visi÷kai galójo bûti: didelóje Bebo galvoje tarpo tiek prana÷ingù
minßiù ir idójù, kad dienos meto visoms turbût ir negalójo pakakti.
Bebas klausydavo savñs su pagarba ir ÷ventu virpuliu. Kartais pats ne
itin suprasdavo, kÝ kalba, taßiau nesbejojo, jog visada kalba
i÷mintingai. Juk buvo toks neaprópiamas ir galingas - tokia bûtybó
negalójo ÷nekóti menkai ar klaidingai. Be to, Bebas ýinojo, kad visi
prana÷ai kalbódavo miglotai ir paslaptingai. Matyt, jam nederójo
i÷siskirti. Susiýavójñs klausydavo, kÝ skelbia pasauliui. Daugiausia
ai÷kino visiems apie savo ÷viesiÝ ateitõ. Jo ÷viesi ateitis jam paßiam
nekóló jokiù abejoniù. Kartais Bebui atrodó, kad tai nekelia abejoniù
ir visam pasauliui. Juk jeigu pasaulis i÷ esmós yra Bebio dalis arba
pats Bebas yra visas pasaulis, kitaip ir negali bûti. Jam gal nó
nevertójo kal;bóti - pasaulis bûtù ir taip noriai su juo sutapñs.
Taßiau nenumaldomas noras prana÷auti kaskart nugalódavo - Bebas
kalbójo veik neuýsißiaupdamas. Purvinoje, pairusioje nykynóje, kur jis
gyveno, karaliavo vieni ýodýiai.
</p>

<p>
Dar Bebas mógo klausytis savñs. Jõ stulbino ir malonino,kad jo balsas
toks galingas ir griausmingas, kad ÷neka tokius gilius ir i÷mintingus
dalykus. Ypaß Bebui patiko pati jo kalba. Ji buvo õmantri,
paslaptinga, o daýnai ir nesuprantama. Taip ir turójo bûti, Bebas visa
÷irdim jautó, kad jam ir dera ÷nekóti neõprastais ýodýiais - juk jis
toks neaprópiamas ir perdóm ypatingas. Tikrojo mesijo kalba turójo
bûti visi÷kai ypatinga: daugybó ýodýiù joje anaiptol nerei÷kó to , kÝ
jie ÷iaipjau rei÷kia. Dar daugybó buvo suvis negirdóti , nó pats Bebas
tiksliai neýinojo, kokias prasmes jie slepia. Taßiau kaskart be galo
nudýiugdavo, i÷girdñs i÷ savo lûpù dar kokõ naujovi÷kÝ ýodõ. Bebas
jautó, kad juo daugiau atsiras tù naujovi÷kù ýodýiù, juo labiau
priartós jo ÷viesi ateitis. Retkarßiais tas savaranki÷kas ýodýiù
srautas trumpam i÷sekdavo , taßiau Bebas vis vien nenutildavo - imdavo
kalbóti pats , savo galva. önekójo apie tai, kÝ tikrai i÷manó: apie
savo didingumÝ ir neaprópiamumÝ, apie savo sutapimÝ su pasauliu ar net
virtimÝ visu pasauliu, apie savo prana÷ingas idójas ir priblo÷kianßius
planus. Jis labai daug sau ýadódavo, tik taip galódavo save pakeróti,
kad vól galótù ÷nekóti be jokios savo valios - tarsi pats pasaulis
kalbótù jo lûpomis.
</p>

<p>
Kai galiausiai pavargdavo, i÷didýiai atsisósdavo ir be paliovos
÷ypsodavosi. Bebas juto, kad tai, kÝ daro, yra gerai. Matyte matydavo,
kaip jo prana÷i÷ki ýodýiai perveria pasaulõ, pamaýi jõ maino, verßia
priklausoma jo paties dalimi. Bebas juto, kaip vis labiau apglobia
savo beribe dvasia nuolankù ir klusnù pasaulõ. Tokia jau yra kiekvieno
tikro mesijo lemtis ir priedermó. Niekas nekliudó jam sódóti ir
÷ypsotis, tiesiog nebuvo to, kuris galótù jam sukliudyti. Bebas buvo
vieni÷as, prana÷i÷kas ir neaprópiamas.
</p>

<p>
Kreivas skersgatvis kilo õ kalvÝ, rodós, sunkiai kopó auk÷tyn, bet
parklupo, visai sukniubo. Dabar gulójo pilna burna ýemós, perkreipñs
i÷vargusiÝ maudýianßiÝ nugarÝ, tu÷ßia be minßiù galva. Jau seniai
gulójo, toji galva õaugo õ kalnelõ, ky÷ojo tik numintas, opù i÷óstas
pakau÷is. Izios namas veik nerealus, kûpsojo kaip praeities ÷e÷ólis.
Vilnius ypatingas tuo, kad pavakare, prietemoje , niekaip nesugaudysi
kuriam amýiui atsidûrei. Gal õdomiausia bûtù ÷e÷ioliktam, kai Vilnius
- kresnas paauglys - santûriai spraudósi õ senùjù Europos miestù bûrõ,
kai dar galójai viltis, kad ras jame vietÝ. Dabar nieko nebegali
tikótis -
</p>

<p>
nebent lótos, kankinanßios miesto mirties. Tomas paspyró koja
besivoliojanßiÝ konservù skardinñ, taßiau ji sustojo ßia pat, prilipo
prie purvino grindinio. Viskas ßia stingsta, dûsta ir mir÷ta. Ir tavo
paties gyvenimas yra tarsi dusulio priepolis. Esi dvasinis astmatikas,
Tomai, o tavo prie÷asmatinis aerozolis - kokia reta ar suvis uýdrausta
knyga, kuriÝ retsykiais gauni paskaityti. Vienai nakßiai, seni! Ryt
vienuoliktÝ prie÷ais GastronomÝ grÝýini! Sudraskytas, pakvai÷ñs
Vilniaus laikas: knygos vienai nakßiai, moterys vienai nakßiai, idójos
ir planai vienai nakßiai. Tik amýinasis ilgesys i÷ties yra amýinas.
Kûnas i÷vien ilgisi kito kûno, dvasia i÷vien ilgisi kitos dvasios.
</p>

<p>
Tomas aplaiýó dýiûstanßias lûpas ir nurijo seiles. Kamuoja ne tik
dusulys, bet ir tro÷kulys. Paradoksas: siurbi alù, i÷siurbi gal tris
litrus, o po keliù valandù vis vien tro÷kina. Alkoholinó chemija dar
nóra i÷tirta, ji sklidina grósmingù paslapßiù. Tarkim, sumai÷ai romÝ
su sausu vynu. Kas i÷eina? Eksplozija. Kaýkurios reakcijos metu kaip
tarpinis produktas i÷siskiria fenoftaleinas ar koks pana÷us ÷lam÷tas.
Alkocholinó chemija, mieli bißiuliai, tai tikra paradoksù kalvó. Kas
nóra prisigórñs kubieti÷kos cukra÷vendriù degtinós, nesupras, kad
galima nei i÷ ÷io, nei i÷ to i÷vadinti mylimÝ moterõ ÷liundra, o
i÷sipagiriojus dól to nó kiek nesikrimsti. Cukra÷vendriù degtinó ir
baltas kubieti÷kas romas nesukelia moraliniù pagiriù. Paradoksas! O
prancûzi÷kas konjakas - vien jis! - sukelia girto genialumo blyksnius,
tik jo prisisiurbñs gali sumÝstyti i÷ties genialias nesÝmones.
Girtavimo enciklopedijos vyriausias redaktorius Tomas Kelertas. Visai
neblogos pareigos. Joks fizikos akademiko vardas tokioms neprilygsta.
Ir neprilygs!
</p>

<p>
Izaoko Beilio durys laukó Tomo staßiù apirusiù laiptù vir÷uje . Tù
ýydù nesupaisysi. Pseudichasidas, gimñs antichasidi÷kam Vilniuj, o
pavardó grynai europieti÷ka. Jis nebeatsirenka galù, patys savñs
negeba i÷narplioti. Amýinieji tremtiniai, pagaliau gavñ i÷maldÝ:
istorinñ tóvynñ, kurioje didýiuma jù netrok÷ta gyventi. Izia nemoka
hebrajù kalbos ir nesirengia mokytis. Apie jo religinius õsitikinimus
juokinga bûtù ir kabóti. Vie÷pats Ein÷teinas ir jo apa÷talas öventoji
Dvasia Diracas. Izia kerta neko÷erinius lietuvi÷kus karbonadus kaip
smakas. Taip jis pritampa prie lietuviù. O tu ko limpi prie ýydo? Dar
viena Vilniaus paslaptis: tavo vienintelis draugas yra ýydas. Be
abejo, vienintelis - ýodis "draugas" i÷vis neturi daugiskaitos. Arba
turi draugÝ, arba neturi - taßiau tik vienÝ visam gyvenimui. Galima
tverti ir be draugo - taip, kaip ýmonós vegetuoja suýalotom smegenim,
po lobotomijos, arba i÷kastruoti, be kiau÷iukù. Tomas su siaubu
pamanó, kaip reiktù gyventi be draugo. Neturótù kur nueiti. Neturótù
su kuo patylóti. Galbût svarbiausias yra gebójimas kartu patylóti. Su
Izia galima tylóti i÷tisas valandas. Jame yra tikra slaptis, jis lieka
misti÷kas net banaliausioje aplinkoje. Spinduliuoja slaptus fluidus,
magi÷kas ýydi÷kas bangas, jas gali skleisti vien tikras ýydas, o
priima vien tikras lietuvis. Draugas yra tarsi veidrodis, kuriame
matai save, nors jis - visi÷kai kitoks ýmogus. Tik vienybóje su draugu
gali i÷likti savimi, nesileisti paverßiamas kaýkuo kitu. öitoje ÷alyje
ýmonós, niekad neturójñ draugo, i÷rado ýodýio "draugas" daugiskaitÝ -
klaikiausiÝ kalbos apsurdÝ. ô bet kokiÝ miniÝ ßia kreipiamasi
"draugai". öitaip sÝmoningai naikinama pati graugo sÝvoka. öitos
fantasmagorijos reýisieriams reikia, kad ýmonós nesivienytù net
poromis. Kad bûtù kapitaliai vieni÷i - tokius lengva ir paprasta
moraliai trai÷kyti, paversti mó÷lu. Tomas paspaudó skambußio mygtukÝ
ir pagalvojo, kad Izios gali nebûti namie. Jõ staiga suómó baimó.
Laiptinó i÷ vir÷aus atrodó kaip niûri pragarmó. A÷ nugarmósiu ten kaip
vieni÷as nususñs ÷uo. I÷ paskos man nuskries...
</p>

<p>
Durys prasivóró su klaikiu spygsmu. Izia i÷kart atsuko jam nugarÝ ir
nu÷lepseno õ savo kambarõ. Etnologinis klausimas: ar vilkti ÷lepeßiù
padus grindimis tikrai yra tautinis ýydù bruoýas? Izios kabinetas
pasitiko TomÝ atverstù knygù bevyzdómis akimis ir tu÷ßiù popieriaus
lapù rauda. Izia yra tikrù tikriausias darbacholikas. Jis priverstas
dirbti, kaip alkocholikas yra priverstas gerti. Vos praleidýia keletÝ
valandù be darbo, jõ apima siaubingos dvasinós pagirios, kurias
nugalóti galima tik nauju darbu. Varg÷as Izia!
</p>

<p>
Liûdnas semitas liesu veidu patogiai sódójo krósle, amerikieti÷kai
susikrovñs kojas ant apvalaus stalelio. Jis nesupras, jis nenorójo
nieko suprasti.
</p>

<p>
- Kreizóji? - su ÷velnia uýuojauta paklausó Izia.
</p>

<p>
Dieve mano: kas nóra patyrñs, kÝ rei÷kia turóti draugÝ - tasai suvis
negyveno.
</p>

<p>
- O ko kreizóji? Tu juk nekaltas. Net Stalinas galiausiai paskelbó,
kad nereikia atsakyti uý tóvù kaltes.
</p>

<p>
Dója, vaikai tiesiogiai nepaveldi tóvù nuopelnù, su ilgesiu pamanó
Dainius. O juk sûnus ne÷ioja savy tóvo genus, jie galótù pasireik÷ti -
suprantama, sukûrus tam tikras sÝlygas. üinoma, juokinga ir nedora
bûtù reikalauti, kad kas ÷iais laikais tvertù dinastijas, taßiau ...
Senis itin giliai ir itin liûdnai atsiduso: nepaistyk niekù, vaikeli,
gerai ýinai, kad pats esi kaltas. Norint eiti tóvo pódomis, reikójo
eiti jo pódomis - o tu kuo uýsiómiai? Slaptasis Superpatarójas
Incognito S.P.D. 007 paniekinamai susiraukó, sklaidydamas patiestus
ant Slaptojo Stalo dokumentus. Jo putniose rankose buvo tautù likimas
ir pasaulio ateitis. Jis galójo pasukti pasaulio judójimÝ õ vienÝ
pusñ, o galójo ir visai õ kitÝ. Nuo S.P.D. 007 priklausó visui viskas.
Jis jautósi tarsi Dievas, i÷ esmós ir buvo maýumÝ dievi÷kas. Dabar jis
santûriai mÝstó, kÝ daryti su lietuviù tauta. MÝstó absoliußiai
objektyviai, nejausdamas, kad sprendýia savosios tautos likimÝ -
dievai nepriklauso jokiai tautai. Slaptajam Superpatarójui buvo sunku,
kaip ir visiems dievams, taßiau jis buvo nepalauýiamas. Visada
tiksliai atlikdavo savo ÷ventÝjÝ misijÝ. Senis kluptelójo, nulipdamas
nuo ÷aligatvio, ir tyliai keiktelójo. úmai jõ apómó beribis liûdesys.
Tóvas tavo metù jau uýsiómó aktyvia veikla, spausdino straipsnius ir
÷liejosi prie TSRS pasiuntinybós. Ar tuomet dar RTFSR? Istorinós datos
visad buvo Senio erudicijos silpnoji vieta. Pagaliau koks skirtumas -
svarbu, kad ÷liejosi prie tù, kurie galiausiai privalójo nugalóti. O
tu prie ko ÷liejiesi, asilóli?
</p>

<p>
Dianius P.D. Asilólis õsivaizdavo. kaip jis, storas, pliktelójñs ir
nelaimingas, graudýiai ÷liejasi prie auk÷to i÷lakaus Tomo Kelerto. Ko
galima tikótis, ÷itaip elgiantis? Tomo ateitis problemati÷ka, nors jis
vertina Senõ atsainokai ir i÷ auk÷to.
</p>

<p>
O i÷ prabangiù vilù ir limuzinù jõ kvietósi pas save ministrai,
diplomatai bei jù dailios, gundanßios, viskam pasiryýusios sekretorós.
Dainiaus blaivus protas tempte tempó jõ link ÷io pasaulio valdytojù
bûrio, taßiau jausmai neleido pasitraukti nuo Tomo. Vardan ÷ventù
jausmù Senis atsisakó pritekliaus. Gal tatai ir vadinasi dvasingumas?
</p>

<p>
Dainius tûkstantÝjõ syk pajuto, kad pamaýi dalijasi õ du ýmones.
Vienas ilgójosi lepios prabangos, slapto nomenklatûros ýargono,
specbutù ir specligoniniù. Kitas ýavójosi laisve, i÷mintimir kaýi
kokiais neapibûdinamais dalykais, kuriù pirmajam nelemta patirti.
Kodól tu toks nelaimingas, Dainiau, kodól niekaip negali apsisprñsti?
Senis kamavosi, taßiau juto pasididýiavimÝ savimi: jis nebuvo
vienareik÷mis ir banalus. Jis kankinosi, i÷vien svarstó dilemÝ. Jam
tarsi kokiam Dostojevskio herojui svarbiausia buvo problemÝ i÷sprñsti.
Smulki dulksna vósino jo õkaitusiÝ kaukolñ, ÷iek tiek ramino. Seniui
buvo ilgu ir liûdna. Jis jautósi be galo vieni÷as. Jam bûtinai reikójo
draugo. Jam bûtinai reikójo bent jau mylimo ÷uns. Goslus Vilniaus
vakaras gobó jõ drógnais delnais. Miestas nenorójo tapti jo draugu,
buvo pasipûtñs ir atkarus. VisÝ Dainiaus gyvenimÝ, nuo pat vaikystós,
Vilnius nesileido su juo õ draugystes. Vaikystój siundó ant jo
numu÷tkelius vaiki÷ßius, jie keikósi, spjaudósi pro dantù ÷varples ir
bemat paleisdavo Dainiui jukÝ. Paauglystój apsupo vikresniais ir
guvesniais vaikinais, jie stelbó ir goýó Dainiù, slopino jo savastõ. O
Vilnius nepagelbójo jam , vien dýiugiai krizeno õ kum÷tõ. Nó dabar
nenorójo su Seniu bendrauti, tvyrojo prietemoje i÷didus ir uýsispyrñs.
öitÝ miestÝ reikójo nubausti, jõ derójo sunaikinti - jei ne fizi÷kai,
tai bent dvasi÷kai. Senis taip ir pasielgó: jis neberegójo purvinù
mûriniù sienù, nebejuto po kojomis rauplótù ÷aligatvio plyteliù. Net
drógnas miesto oras pamaýi praskaidrójo, suvirpuliavo ir ómó skleisti
pu÷ù spygliù aromatÝ. Dainius nebekiûtino Vilniaus gatve, jis
persikóló visai visai kitur.
</p>

<p>
Gyvi sienojai tyliai gaudó, niûniavo senas ilgesingas giesmes. Troba
stovójo prigludusi prie mi÷ko, ant lók÷tos kalvelós. Dainius pirmÝsyk
i÷vydo jÝ sapne, kai jam buvo keturiolika metù. Paskui viso labo dar
dusyk jÝ sapnavo, taßiau paýinojo kiekvienÝ jos kertñ ligi menkiausiù
smulkmenù. Gyvuose sienojuose raminanßiai plakó amýinoji medýio
÷irdis. Trobos sienos kvepójo smilkalais ir tylia i÷mintinga rimtim.
Vandens Dainius eidavo siauru takeliu, link stebuklingo tyro ÷altinio.
Aplink takÝ ýóló tankûs avietynai, sodrioje ýalumoje dûzgó kamanós.
Dainius ójo vandens vienas, Jolanta liko ant suolo pasieny, i÷tiesusi
ilgas kojas, prisimerkusi ývelgó õ ýalsvÝ eýero veidrodõ.
</p>

<p>
Sauló ÷vietó skaisßiai, bet maloniai. Takelis leidosi ýemyn, Dainis
vis pagalvodavo, kad su pilnu kibiru reikós õ vir÷ù, ir nejußia
pasitempdavo. Jo raumenys nuo ûkio darbù buvo gerokai sutvirtójñ, bet
÷iaipjau Dainius liko toks , kaip visuomet. Tik ßia niekam nekliuvo
nei jo apkûnumas, nei retù plaukeliù menkumas. Jolanta mylójo jõ tokõ,
koks buvo, o mi÷kui, tingiai dûzgianßioms kamanóms, stirnoms bug÷ßiai
dirsßiojanßioms i÷ jaunuolynù, Dainius buvo itin svarbus ir
reik÷mingas. Taßiau ne valdovas, ne koks ÷itos girios karalius, o tik
jos dalis, savas ir jaukus ýmogus, netrikdÝs ÷velnios ÷io pasaulio
darnos.
</p>
<pb n=003>
<p>
Gerù mieýiù alaus padaró Adomas, stipriu apinóliu uýtaisó. Nudûró
mósinõ par÷Ý, patiesó du avinus, pramaló ÷vieýio pikliaus kvietinio.
Sveßiù prikvietó, giminiù ir negiminiù, kad i÷ilgai abiejù sienù teko
statyti stalus, ir dar palei lovas, ir per trobos vidurõ, kad nó
pasi÷okti vietos nebeliko. Juza sódójo arßiausiai krik÷tasuolós, tarp
abiejù jaunùjù porù. Kando, ragavo alaus, kalbino kaimynus ir net
dainÝ traukó su visais. Ir mató: nebe savas jis ßia, atriekta riekó.
Ir ýmonós aplinkui akimis ne tiek õ abi jaunùjù poras, kiek õ jõ,
JuzÝ. Niekados anksßiau ÷ito nebûdavo, o dabar ÷itaip. Lyg visi÷kai
svetimas bûtù Juza, pirmÝ kartÝ prie stalo su kaimynais sódñs. O
daugiau uý visus akimis õ jõ Þiovidýiù Karusó. Net ne Karusó, tiktai
Karusiotó. Ar ne keturiolika vasarù tesuvórusi, i÷ piemenós metù
nei÷ójusi, nors jau guzuojanßiom krûtim po ßerkesiniu rainuoßiu.
Sódójo uýkrosnyje, õsispraudusi ant lovos tarp savo vienmeßiù,
÷nabýdójosi, kikeno, o akimis õ jõ ir õ jõ. Pamuistó galvÝ Juza nuo
tokio nelaukto daikto ir net lieýuvõ i÷ki÷o parodyti jai, Karusiotei.
Pats nesuprato, kaip jam i÷ójo, tik ýiûri, kad jau rodo. Karusiotó
nukaito, nudelbó akis, o paskui - vól savo. Ir dar smelkiau,tikra
vapsva ÷ir÷uoló, korõ nutuokusi.
</p>

<p>
VisÝ tÝ vakarÝ vóró ausimis vestuvinõ ÷urmulõ JuzÝ: ar nedarda gruodu
ratai prie kiemo vartù? Gal jau ji, Vinciûnó.
</p>

<p>
gal i÷ tikrùjù jau ji? ô svoßias atsisakó, tai gal kaip vie÷nia?
üinojo: nereikia laukti. öitiek laiko prabógo, kaip nebemató jos.
Metai su geru kaupu. O ar buvo nors viena diena, kad neprisiminñs bûtù
jos Juza? Nebuvo. Nó vienos. Tai negirdójo nei sveßiù dainù, nei
armonikos, tiktai krûptelódavo, sudardójus pavólavusiù sveßiù ratams
prie kiemo vartù. VisÝ ilgÝ vakarÝ ÷itaip.
</p>

<p>
Neatvaýiavo Vinciûnó. Kas jai dabar, Puoýo poniai, vaikystós draugós
Ur÷ulós pra÷ymai! Tiktai pasakó per ýmones, kad negali õ svoßias. Ir õ
sveßius. Ir ji, ir jos vyras, tasai Puoýo Stonkus. Abu negali, nuo
darbù rankù nepraskiria. Taip ji taró per ýmones, ir visi suprato,
kaip i÷ tikrùjù yra. Nutekójo ar ne ant pustreßio valako. Stainiai
nenulaikomi, vienù tiktai karviù melýiamù ar net dvylika, aviù pulkai,
anßiù, ýÝsù debesys... ô tikrus dvarponius lauýiasi Puoýo Stonkus. Jau
dabar jo kiemas - sulig geru palivarku. Tai kur dabar jai, Vinciûnei,
makaluotis tarp pusvslakiniù ar ketvirtiniù siaura÷niûróliù, tarp
kuriù net valakinis toks retas, kaip ýalvarnis tarp varnù pilkù. Ne
tas galvoj Vinciûnei.
</p>

<p>
Tik neýinojo ýmonós, kad ne vien pustreßio valako uýkirto keliÝ
Vinciûnei. A÷triu dagiu buvo jai õsisiurbñs ÷irdin Juza. Nepasakytù,
kad labai jau kaitriai liepsnojo i÷ meilós, o vis dólto rovó ir
nei÷rovó, ir gailesßio Juzai neuýgniauýó jos ÷irdy nei dvylika karviù
melýiamù, nei anßiù ir ýÝsù debesys. Ir suprato Vinciûnó, kad rovus ir
nei÷rovus nereikia aitrinti. Tegul nustalgsta patyliukais. Tegu.
</p>

<p>
Ne, neýinojo ÷ito ýmonós. Ir Juza neýinojo. "Atriekta riekó, kaip ir
a÷", - galvojo jis. O ÷irdin smelkósi nuojauta: jeigu saugosi,
vadinasi, neuýmir÷o, ir ne taip jau, matyt, saldu jai tame
palivarke.Ir dar smagiau spaudó Juzai ÷irdõ nuo ÷itù minßiù. Sódójo
tarp sveßiù tarytum visi÷kai vienas, mieýinio stiklÝ pakelti uýmir÷ñs.
</p>

<p>
- Dóde, ar nepa÷okdinsi manñs? - i÷girdo Karusiotós balsÝ.
</p>

<p>
Mergaitó stovójo prie÷ais jõ, kitaip stalo. üiûrójo tokiom pra÷anßiom
akim, kad Juza nepajuto, kaip pakilo i÷ uýstalós. I÷ karto nu÷ßiuvo
kalbos aplinkui. Lyg sapnuodamas suómó abiem rankom Karusiotñ uý ÷onù,
Pauk÷telójo auliniù padais õ aslÝ, õsisuko tarp kitù porù ir davó garo
÷okti, kad suûýó visi sveßiai.
</p>

<p>
- üenysis Juza, ýenysis!.. - ÷aukó i÷ visù pusiù.
</p>

<p>
Paleido Juza Karusiotñ. Toji - õ a÷aras. Nulókó uýkrosnin, i÷ kur
lindusi buvo, uýsispraudó pasienin. Juza pakóló galvÝ, nuývelgó
sveßius. Palaukó, kol pritilo visi, tada, ýodýio nepratarñs, nuójo õ
duris.
</p>

<p>
- Juza, Juza!.. - vijosi Ur÷uló.
</p>

<p>
Nesustojo Juza.
</p>

<p>
òjo vienas. Buvo jau prie÷au÷ris. Tylu. öaltelis parytin bra÷keno
priedirvius, traukó õ ledÝ pakelós klaniûk÷ßius. òjo Juza ir galvojo,
kad gal i÷ tikrùjù jis - i÷glu÷ólis,
</p>

<p>
kaip sakó Adomas? Viskas jam atýagariai, visur ne kaip visi. I÷ antrù
vestuviù i÷eina. Labai dabar saldu Ur÷ulei? Ir Adomui? Uýójo jam,
Juzai, paómó ir i÷ejo. Kuo ßia kalta Karusiotó? Nieko blogo nenorójo
ta puspiemenó. VisÝ ilgÝ vakarÝ akimis õ jõ ir õ jõ, tai ko negalójo
pa÷okti su ja? Tam ir vestuvós, kad ýmonós ÷oktù. Rauda dabar
Karusiotó, uýlindusi uý draugiù nugarù...
</p>

<p>
Ne vienÝ kilometrÝ ýengó Juza, modamas ir nesumodamas, kodól daro
taip, o ne kitaip. Kelis kartus stabtelójo, baudósi grõýti, apkabinti
seserõ Ur÷ulñ, papra÷yti AdomÝ, kad nepyktù, pasakyti abiem, kad taip
sau ómó jis ir i÷ójo, o dabar ÷tai sugrõýo. Bet kojos paßios ne÷ó JuzÝ
tolyn. Tolyn ir tolyn. Ir tiktai girdójo jis, kaip tra÷ka po kojom
÷alßio aprakintas dienledis, skyla grumsras keliuko provóýoj, gurgýda
raýienos pabudusio vójo popûtyje.
</p>

<p>
Nesugrõýo, neapkabino nei sesers, nei brolio.
</p>

<p>
Bró÷ko rytas. Vienoj ir kitoj kelio pusój, kiek akimis uýgriebsi,
melsvójo sniegu dengti laukai. Jau aptirpñ, pirmosios polaidýios
juoduliais paójñ. Dar dieneló kita, ir suýliugs, su÷neks drumzlini
upeliukai õlomiuose, i÷baigs koróti, supliuk÷ sniego pusnys,
atokaitinguose ÷laituose linksmu ýydruliu prasi÷aus ýibutós, suývilgs
geltonos palazdos , kalsis pirmoji ýoló. Dar dieneló kita. Dieneló
kita...
</p>

<p>
Sustojo vól Juza ir i÷ karto pamató, kad jau namie, Kairabalój.
Trobos stogas boluoja tarp kalvos pu÷ù. Pavirvó taip linksmai gurgena,
tarytum i÷ tikrùjù pavasaris, ÷iltos liûtys su÷niok÷tó...
</p>

<p>
Nusi÷ypsojo Juza. ötai ir namie. Namie. Daug ko, ýinoma, dar reikia.
Uýbaigti tvartÝ trobugaly ir uýdurólõ sutaisyti. Ne tiek pasidójimui
rengó jõ Juza, daugiau sveßiui õvesti, jeigu pasitaikys, prie balto
skobnio pasodint. Pasidójimui yra kamara, kur girnos, aruodai bulvóms
susiberti, plaßios lentynos puodams ir puodynóms. Sveßio kamaroj tarp
girnù ir bulviù nesodinsi. Sveßiui vieteló turi bûti vasarÝ vósi,
ýiemÝ - ne÷alta. Seklyßia turi bûti sveßiui. O dar trobos lubas reikia
uýpilti sausa samanóle su smóliu. Ir vójarodis dar nesisuka ant stogo,
nevirpina sienù ir negÝsdina peliù, kuriù nóra, bet ýinoma, bus. Kur
tu radñs trobÝ be peliù? O visù prasßiausia - ÷ulinys nei÷kastas
kieme. Niekai girdyti gyvulõ i÷ raisto, ir niekai gerti paßiam. Namai
be ÷ulinio - ne namai... Tikrai daug ko reikia. O vis tiek namie. Jau
namie.
</p>

<p>
Net delnai suniýo Juzai, apie viskÝ pagalvojus. I÷ karto pamir÷o ir
Karusiotñ, ir jaunùjù abi poras, ir alaus putÝ, ir kad nesulaukó
sesers vestuvóse tos, kurios labiausiai laukó.
</p>

<p>
òmósi tvarto Juza, be durù dar stovinßio. Su ÷ituo darbu reikójo
paskubóti: pats metas karvñ ir arklõ parsivaryti õ kalvÝ, kol
pavasario at÷utuliai neatvóró Kairabalós kiaurymiù. Tik uýsiýiopsok,
tai stovósi prie bedugnós marmalynós, lauksi vasaros posausio. O kad
darbÝ ómó i÷ peties Juza, tai õ kelintÝ dienÝ sutaisó, kas reikalinga
buvo, ir i÷siruo÷ó pas AdomÝ, dabar jau vedusõ, ýmonÝ parvedusõ, tik
neýinia kaip jõ, JuzÝ, pasitiksiantõ po viso to, ko neturójo atsitikti
per vestuves, o atsitiko.
</p>

<p>
O Adomas - lyg niekur nieko. Pasitiko sveßiÝ abu su paßia, buvusia
Malai÷yßia, dabar jau Adomiene, õsivedó JuzÝ trobon, prie stalo
pasodino, alaus Ýsotin õpur÷kó i÷ statinólós, i÷likusios nuo
vestuviniù ulioniù, papjaustó kumpio, sûrio kieto atkirto. O kai
pirmÝjÝ putÝ nupûtó, tai visi trys õ tvartus. I÷vedó Adomas kieman ne
ýalÝjÝ, o storaspenñ juodmargñ, kaip buvo sakñs. Ir arklõ, ne valkùjõ,
prasto nago bórõ, net ne dere÷iù, o penkergõ sartõ, vestuvóms parvestÝ
i÷ Malai÷iù kiemo, pasoginõ. Ir dvi avis pastûmójo Juzai: vienÝ
óringÝ, antrÝjÝ dar neprasimu÷usiÝ, jaunylñ. Jaunamartó, buvusi
Malai÷yßia, pasiûló Juzai ir vi÷tù, jeigu jis norótù, arba ir ýÝsù,
anßiù bent porÝ: pasiplaukytù sau Kairabalós akivaruose, vaikus
pameldýiais i÷augintù, pridurkas ûkiui, smagumólis ÷eimininkui.
</p>

<p>
Juza nuývelgó brolienñ. Gerai nuaugusi, storos gelsvos kasos kietai
supintos, dar kießiau vir÷um galvos susuktos, o akys - pasislópk su
ýydriausia rugiagóle prie÷ jas. Pasisekó Adomui. Kad jau rûtÝ, tai
rûtÝ Nociûnuose i÷rovó. üodýiui vietos nebóra. Ir nukaito Juza,
vestuviù vakarÝ prisiminñs, net ausys jam degó i÷ gódos ir kaltumo
prie÷ brolienñ.
</p>

<p>
- Ar labai rûstauji? - paklausó.
</p>

<p>
Brolienó suýiuro õ jõ, kaistelójo pati, o paskui nusijuokó, skambiai
lyg varpelis sidabrinis. Adomas pasakó:
</p>

<p>
- Beprasidedi, Juza. Kas kada buvo ir i÷vis ar buvo.
</p>

<p>
- Tai gerai, - i÷pûtó i÷ krûtinós orÝ Juza. - Jeigu ÷itaip, tai ir
gerai.
</p>

<p>
üÝsù ir anßiù neómó. üinojo, savo akimis mató: Kairabalós kalvose
barsukai urvus kasa, ir smailiasnukó lapó nelabai reta vie÷nia, visus
akivarù pameldýius i÷uostinója, bemat paleistù plunksnas. O uý vi÷tas
padókojo. Gavo raibÝ, paßiÝ dósliausiÝ, o antrÝjÝ kuoduotñ, dar gaidõ
jauniklõ. Ir kai, pasikinkñs sartõ, parjudójo Juza namo, õ Kairabalñ,
tai kiekvienÝ rytÝ pasitikdavo jõ raiboji su kuoduote, patiklai
korkdamos, o gaidys traukó savo kakariekus ant laktos, kad skardas
aplinkui ójo, ir juodmargó baubsójo, i÷ki÷dama galvÝ pro tvarto duris,
ir sartis mu÷ó kanopomis lovõ. Neapsipratñ dar naujoj vietoj,
neapsibuvñ, o jau beaprimstÝ. Ir pagalvodavo Juza, rytÝ kilñs, visù
suýiûróti ójñs, gal jam ir per daug visko namuose. Ir nusi÷ypsodavo
kiekvienÝ kartÝ, kad tiek balsù dabar jo) kalvoje ir toks gyvenimas.
</p>

<p>
Dienos ilgójo ir ÷ilo, pa÷alas ójo sparßiai, ýemó pasidaró kastuvo ir
norago õbedama, tai patraukó Juza, vienÝ rytÝ rankas pasipustñs,
÷ulinio kasti. VietÝ buvo parinkñs jau ankstóliau. Labai gerÝ vietÝ:
prie÷ais duris, ýemóliau, Pavirvós pusón, kad vandens visada bûtù ir
kad pro langus ÷ulinys - kaip ant delno. öulinys visada turi bûti po
akiù, ÷itai ýinojo Juza,. Ir rentinõ i÷ anksto turójo surentñs
rinktiniausio klevo nuoskilù, ir akmens paridenñs. Trenkó tad
kailinius nuo peßiù, auk÷ßiau atsismaukó kepurñ, suómó kastuvÝ õ
rankas. I÷ pradýiù geltonas smólis biro, paskui pasirodó ir tamsesnó
ýemó. KastuvÝ po kastuvo metó õ vir÷ù Juza. Sustojo tik tada, kai
kastuvas tarytum atsitrekó õ kaýkÝ kietÝ. Pasilenkó Juza, paýiûrójo, o
ten - ýmogaus kaulù pabirñ. Nelabai daug, bet ýmogaus. Ir kaukoló
duobós ÷one beõsmilusi. üiûri õ JuzÝ kiaurom akim. Nisiómó kepurñ
Juza, persiýegnojo, ÷iurpas nubógo jam nugara. Stovójo pasirómñs
kastuvo ir ilgai nesumojo, tikrai mato ar sapnuoja. ôsiýiûrójo paskui,
kad kaulai tikri. Ir ýeme apsivólñ, padrikñ kas kur, neatskirsi, kur
blauzdikaulis, o kur ÷onkaulis. Seniai, matyt, po ýeme. O tarp jù,
÷itù kaulù, pilko milo skiautós aptrûnijusios. Ir atsiminó Juza: tokõ
milÝ ne÷iojo rusù caro kareiviai. Tai gal ir ßia vienas toks? Dar
kartÝ pasiýiûrójo Juza, persiýegnojo i÷ naujo: taip ir yra, ruso
kaulai guli duobój. Ruso kareivio. öaltas prakaitas i÷pyló Juzai
kaktÝ. Braukó jõ atgalia ranka: ýmogaus kaulus jis pajudino, kas
dabar? Net skruostus delnais nuspaudó, taip neõprasta jam buvo.
</p>

<p>
Susiie÷kojo gerù lentù Juza. Nuo naujosios trobos buvo likñ. Baudósi
pa÷aukti staliù i÷ ûlyßios, paskui pergalvojo: kam skardenti tarp
ýmoniù? tai kaló karstÝ pats. O kad buvo neõpratñs prie tokio darbo,
tai sutaisó ÷e÷iù lentù sukalainõ, greißiau keturkampÝ negu pailgÝ.
I÷klojo jõ lino drobe, gauta i÷ brolienós, droýliù padójo po drobe,
kad jau kaip reikiant. Kaip reikiant...
</p>

<p>
O kai nune÷ó prie duobós ir ómó, persiýegnodamas su kiekvienu
prisilietimu, dólioti õ karstÝ kaulus, tai pamató Juza, kad jù
daugiau, kaip vienam ýmogui reikia. Ir kaukoliù pasirodó ne viena, o
dvi. Prie÷iniame duobós ÷one, pakau÷iu õnirusi õ ýemñ, buvo antroji.
Apsidairó sumi÷ñs Juza, vól persiýiegnojo. Ir tada õsiýiûrójo, kad
milo ne vien pilko skiautós tarp kaulù, bet ir tamsiai mólyno. Tai ar
nebus õ duobñ vokießiù kaizerio kareivis atgulñs? öalimais su rusu.
Ilgai stovójo Juza, tokõ dalykÝ pamatñs. Dabar ir ÷ituos reikia atgal
sulaidoti. O kaip? Du numireliai, tai karstù reikia dviejù...
</p>
<pb n=004>
<p>
Yra ant stalo ruginós ir kvietinós duonos , keptù putpeliù, yra
padaýo, nusistojusio trimis tir÷tumo sluoksniais, yra vyno -
prancûzi÷ko klareto ir portugali÷ko saldaus basterto, yra degtinós,
kuruÝ daugelis vadina brandveunu, o ÷tai hercogas vyskupas Magnus,
i÷plósta spindinßia akim õ taurñ ývelgdamas, rituali÷kai kuýda: aqua
vitae... aqua vitae... Yra alaus - Hamburgo ÷viesiojo ir Hanoverio
emesto. Yra visko, o ýmoniù prie stalo nedaug - de÷imt ar yra? ümoniù
nedaug, ir vakarieniauti turótù bûti jauku, gera. Taßiau hercogienei
Anai neramu. ötai ji pamaýól pripranta prie Tiso fon der Rekós balso,
kad nieko blogo Rekó nepasakys, ginßù, barniù, sÝmy÷io nesukels - Ana
tarytum jau ir nurimsta. Taßiau prabyla kunigas Lemas ar pilies õgulos
vadas Grantas, prabyla kitokiais, Anai dar neõprastais balsais, ir
hercogaitós ÷irdis vól suspurda i÷ nuogÝsßio, kad ÷tai tuojau pasigirs
koks baisus, paslapty nebei÷laikomas ýodis, ir visi draugi÷kai
vakarieniaujantieji akimirksniu taps ar÷iais prie÷ais: ims bartis,
tyßiotis, grasinti, õ darbÝ paleis kum÷ßius, ÷pagas, durklus - juk ar
ne taip pasibaigia nuskriaustùjù bevilti÷ki, beproti÷ki sambûriai?
</p>

<p>
üvakós dega ýibintuose. Dulsva, pro ýibintù stiklus prasiko÷ianti
÷viesa krinta uý langù õ tamsÝ, pakabina joje menós atspindýius.
Langai be uýuolaidù AnÝ erzina. Na taip, jie vakarieniauja treßiame
pilies rûmù auk÷te, Ana ýino: uý langù - tu÷ßias rytù dangus, status
skardis, Bikstós vanduo, ir nuo kito upós kranto pa÷alinós akys tikrai
neõýiûrós, kas menóje vakarieniauja. Taßiau Anos tai neguodýia. Ji
mato savo atspindõ tamsoje. Atspindys negailestingai abejingas, nieko
nepagraýina, nieko nenuslepia: Ana, tavo kakta balta, auk÷ta - tu
i÷mintinga; taßiau tu sódi tarp Rekós ir Vóberio; paýiûrók, lygiai
su÷ukuoti plaukai nepaslepia tavo ausù, jos nuogos, didelós,
kiekvienam taip ir turótù dingtelóti: tai seklós ausys! bûk
atsargus!..
</p>

<p>
Ak, prie stalo nóra nó vieno seno ýmogaus, ÷tai kodól Ana nerimauja!
Seni ýmonós mano gerai paýõsta gyvenimÝ, nors ir negerbia jaunù,
atlaidýiai õ juos ývelgia, nemalonius ýodýius pro ausis praleidýia, õ
barnius neõsivelia, i÷si÷okelius nejußia nuramina. Dója, senù ýmoniù
ßia nóra. Tvirbutas, vienintelis praýilñs vyras, jodinója, anot
Magnaus. Tvirbutas vakarais, tamsoje, daýnai jodinójÝs - ypaß
vójuotais vakarais. Keistas pomógis. Veikiausiai ne jodinójimas ir
vójas ßia svarbiausia. Tvirbutas su kuo nors susitinka? Kam nors
papasakoja kÝ dienÝ girdójñs?
</p>

<p>
Anai dvide÷imt devyneri, ir kaýin, ar vyresnis uý jÝ Grantas.
Teisybó, prie÷ais AnÝ, ÷alia hercogo vyskupo Magnaus, sódi örapferis.
öias - neatspójama amýiaus, neatspójamù minßiù, neatspójamos
nuotaikos. Nei i÷ ereli÷ko ývilgsnio, nei i÷ padýiûvusio rûstaus veido
nesuprasi, kas örapferio sieloje dedasi. Plaukai trumpußiai, rodos,
tik tam ir nukirpti, kad grumtynóse, jei susipe÷tù, niekas uý plaukù
nenutvertù. öpaga... ötai ir stalo örapferis sódi nenusisegñs ÷pagos -
ji styro prie ÷ono, vis subrazda õ kódñ ar stalÝ. Nuo alkûniù ýemyn
driekiasi koleto atmetamos rankovós, bet jos neerzina Anos - örapferis
labai retai rankom sumostaguoja, rankovóm suplevósuoja.
</p>

<p>
Taigi - örapferis. ötai jau gal ketvirtõ valandos jis nenuleidýia
akiù nuo Anos, sodriu gomuriniu balsu ÷lovina senÝ ir garsiÝ
Meklenburgießiù giminñ. Visiems atrodo, kad Skonñ per amýiù amýius
valdó danai. O juk ne, vograuja örapferis, lygiai prie÷ du ÷imtus metù
Albrechtas Meklenburgietis, ÷vedù karalius, buvo prijungñs ÷õ kra÷tÝ
prie övedijos, Falstebru mieste net karali÷kÝjÝ rezidencijÝ buvo
pasistatñs - kÝ ir ÷nekóti, joks kitas ÷vedù karalius taip
akipló÷i÷kai drÝsiai su danais nesielgó. Hercogas Kristupas, Anos
brolis, veikiausiai i÷ savo protóvio Albrechto neregótÝ drÝsÝ
paveldójo.
</p>

<p>
- ôsiklausykite, ponai! - örapferis nuývelgia visus, prie stalo
sódinßius. - övedù karalius vis dar nepatvirtina amýinos taikos su
danais - Meklenburgo jauniausios kartos kunigaik÷tis i÷vyko õ övedijÝ.
Vól ÷vedai, vól danai, vól Meklenburgo kunigaik÷tukas... Man, danui,
neramu, ponai. O jeigu hercogas Kristupas taps ne Rygos arkivyskupu,
ko mes tikimós, o övedijos karalium? O jeigu hercogas, protóvio
Albrechto pavyzdýiu, vól atims i÷ danù Skonñ, vól paskelbs Falstebru
savo sostine? Kuo tada guostis mums, danams?
</p>

<p>
Na taip, örapferis tyßiojasi i÷ Kristupo. Taßiau kodól Ana turótù
õsiýeisti, pakilti nuo stalo, i÷eiti i÷ menós? Kodól ji turótù
i÷ardyti nuskriaustùjù, atstumtùjù santarvñ? Kodól ji paskui turótù
kñsti brolio priekai÷tus, pyktõ, prakeiksmus?
</p>

<p>
Ana kandýiai nusi÷ypso Kristianui örapferiui, paývelgia õ de÷inñ, õ
Vóberõ, tarytum primena jam: tu ßia esi Kristupo patupdytinis, tu ir
gink savo ÷eimininko garbñ. Vóberis gurk÷teli i÷ taurós klareto,
pasißiaupo, sukiodamas galvÝ ant ilgo laibo kaklo, kurõ slepia dviguba
kreza, garsiai ir pagarbiai kreipiasi õ Magnù:
</p>

<p>
- Hercoge vyskupe...
</p>

<p>
Magnus, atsidûksódamas, gailiai nunerdamas akõ, pertraukia vóberõ:
</p>

<p>
- Ir a÷ noriu bûti karalium, sakydavo mano patarójas Urnó. O kur jie
dabar? KÝ veikia? Dieve auk÷ßiausias, visi trok÷ta tapti karaliais!
Tie, kurie to verti, kurie karaliauti gimñ, negali prasibrauti prie
paýadótojo sosto pro minias nevykóliù...
</p>

<p>
Vóberio nesugraudina Magnaus ýodýiai, i÷tarti su ÷irdgóla. Vóberis
nesugraudinamas, gudrus ýmogus. Pa÷nekovas gali a÷arom apsipilti,
kruvinÝ ÷irdõ rodyti, Vóberis sukioja galvelñ ant ilgo laibo kaklo, ir
tiek. Ir ÷neka neýinÝs, kuo pasiguos danai, kai hercogas Kristupas
taps övedijos karalium ar Romos popieýium, taßiau norõs ýinoti, kuo
danù princas hercogas vyskupas Magnus paguos hercigÝ KristupÝ dabar,
kai ÷is yra lietuviù ir Ketlerio skriaudýiamas, atstumiamas, nieku
verßiamas. Poryt mes bûsime Rygoje, sako Vóberis, prie÷ais mus sódós
ponas Rimanas, ir baronas Rekó nenorótù, kad Rygos fogtas bûtù
nuviltas vyskupo hercogui Kristupui siûlomos pagalbos - tai bûtù nauja
kliûtis sutarßiai pasira÷yti, ar ne teisybó, vyskupe?
</p>

<p>
Pinigas uý pinigÝ: Rekós vardu ÷neka Vóberis, örapferis pa÷nekós
Magnaus vardu. Tad ÷it, sako vyskupo patarójas, gerù kariûnù Livonijoj
dabar knibýda - uýtenka pinigù mai÷eliu paskambinti, ir tave apspinta
- óóó- garbingieji livladische Hofleute. Rekó, sódintis ÷alia Anos i÷
kairós, ima nepatenkintas pûk÷ti, Vóberis ramiai pasamprotauja, jog
tie livlandische Hofleute jau nebóra tokie garbingi kaip anksßiau -
tikrieji dvari÷kiai, verti karo vyrù ar net riteriù vardo, susimai÷ó
su buvusisi ordinießiais, su valstießiais, su paprasßiausiais
pló÷ikais, taigi su visokiom atliekom. Magnus i÷didýiai atsilo÷ia,
pergalingu vienos akies ývilgsniu paývelgia õ Rekñ, sako jam:
</p>

<p>
- Barone, a÷ nusamdysiu ýiaurùjõ IvÝ öenkenbergÝ ir jo bûrõ.
</p>

<p>
örapferis priduria:
</p>

<p>
- Ketleris öenkenbergÝ vadina Hanibalu, jam plaukai pasi÷iau÷, kai
suýinos, kas prie÷ jõ atsuko ietis.
</p>

<p>
Rekó i÷ padilbù dóbso õ Magnù - kai ÷is atsilo÷ó, jo pilvas i÷dribo õ
÷alis, tarytum i÷sipûtó, tapo pana÷us õ sutana aptrauktÝ bûgnÝ.
öenkenbergas, öekenbergas, patylom kartoja Ana, kas tas öenkenbergas?
Rekó pra÷neka apie Magnaus knechtus, teisybó, labai kukliai -
pasiteirauja, kiek hercogas vyskupas dabar jù turi. Pastaruoju laiku
Rekó Anai vis nemalonesnis. ötai ir dabar jis kaýkoks prancûzi÷kas,
sumoteri÷kójñs: õnirñs õ durtinõ su kvadratine i÷kirpte, pro kuriÝ
matyti siuvinóti, prie kaklo raukti mar÷kiniai - tas "karali÷kasis
veidrodis" taip netinka vyrui, juo labiau tokiam, kuris renka
kariuomenñ, ruo÷iasi vesti jÝ õ mû÷õ.
</p>

<p>
Magnaus vardu Rekei atsako örapferis:
</p>

<p>
- Barone, vyskupo knechtai - danai. Jie prisiekó danù karaliui.
</p>

<p>
- Ponas örapferi! - pasigirsta ývalus, kariûni÷kas balsas, visi
tußtuojau õ jõ atsigrñýia - Grantas, sódintis galustalój, ÷neka
toliau: - Ar jûs tikrai ýinote, kad jo ÷viesybó danù karalius savo
knechtù neduos? Pone, danù karalius patvirtino amýinÝ taikÝ su
÷vedais! O gal jûs turite tikrù ýiniù, kad karalius ÷iÝ taikÝ sulauýys
ir pasira÷ys sutartõ su üygimantu Augustu.
</p>

<p>
örapferis, nesiryýdamas Grantui atsakyti, paývelgia õ Magnù. Anai
pasirodo, kad tuo ývilgsniu örapferis ir savo ÷eimininkui pataria õ
Granto klausimus neatsakynóti. Magnus atsidûsta: ar ýinote, ar
manote... mano patarójas apie tokius dalykus nieko negali manyti... a÷
taip pat apie danù derybas su lietuviais nieko neýinau... Vyskupas
gurk÷teli i÷ kupkuýio alaus, paima gabalólõ sûrio, nelauktai
susijudina, palinksta õ priekõ, pabrukdamas po stalu pilvÝ:
</p>

<p>
- Danija - dideló valstybó. O didýiosios valstybós Rygos
arkivyskupystós gelbóti nesiteiks, patikókite. Arkivyskupystós likimas
÷iandien jaudina tik visù atstumtas, niekam nebereikalingas
padugnes...
</p>

<p>
- Padugnes? - nustersta Ana. - Vyskupe, jûs mano brolõ hercogÝ
laikote padugne?
</p>

<p>
- O ne, hercogaite! - su÷unka Magnus su nuoskauda. - Padugne a÷
laikau save! - Magnaus akis, suýiurusi õ AnÝ, drógna , spindi skaudýiu
ilgesiu. - üavioji hercogaite, kol mano sostas neprilygsta mano
titului - a÷ ne ýmogus, nieko verta padugnó...
</p>

<p>
- Vyskupe! Jûs - dievo tarnas! - baisódamasi Magnaus ýodýiais,
su÷nabýda Ana. Tuojau pasigirsta tykus, kandus kunigo Lemo balsas:
</p>

<p>
- Vyskupe, jûsù kuklumas beribis: o juk viskas, net ir kuklumas, turi
ribas - na kad ir padorumo.
</p>

<p>
- Velniai rautù! - trinkteli kum÷ßiu õ stalÝ, pa÷oka ant kojù Rekó. -
Tûkstantõ metù! Tûkstantõ metù ýmogù ÷iame kra÷te gynó Romos baýnyßia!
Ir tik trijù de÷imtmeßiù - trijù! - uýteko, kad mes katalikybñ po
kojom pamintume!.. Mes apakome ir apkurtome! Neabejotinai dievo
rûstybñ uýsitarukóme!
</p>

<p>
- I÷ tiesù! - dievobaimingu balsu priduria kunigas Lemas.- Rygos
arkivyskupystó gyvuoja trys ÷imtai de÷imti metai ... Kodól ji neberûpi
dabar didýiosioms valstybóms? Kas atsitiko? Kas pabrango, kas atpigo?
</p>

<p>
Magnus gera÷irdi÷ku, nusiýeminusiu balsu kreipiasi õ Rekñ:
</p>

<p>
- Sóskitós, barone, a÷ suprantu jûsù ÷irdgólÝ, taßiau jûs juk gerai
ýinote, kad didýiosioms valstybóms rûpi tik tai, kas turi ateitõ.
</p>

<p>
Anos ÷irdis ima dýiugiai plakti. Ana ývelgia õ magnù i÷plótusi akis.
Rekó atsisóda. jis tvardosi, taßiau nuo to jo balsas skamba dar
at÷iauriau: apie kÝ, girdi, vyskupe, jûs ÷nekate? arkivyskupystó
neturi ateities? admiralitetas neturi ateities? kodól, velniai rautù?
pasakykite, vyskupe, kas tas neklystantis prana÷as, kuris taip tikrai
ýino, kas turi ateitõ, o kas neturi?
</p>

<p>
Vóberis sódi ÷alia Anos sustingñs, lyg akmeninis. Kunigas Lemas,
pa÷okñs nuo kódós, vaik÷to. Tyliai, begarsiais ýingsniais. Grantas
ývalgosi õ ÷alis, tarytum stengtùsi atspóti, kas pirmas stversis
÷pagos ar durklo. Kokia örapferio nuotaika, nó dabar nesuprasi. Jo
veidas ramus, abejingas, o gal ir ne visai - kiek pa÷aipus,
piktdýiugos kiek pagyvintas. Tai bent tyla!.. Tokia tyla vaizdinga,
antai kaip ry÷kiai ji atsispindi nakties tamsoje - regi ÷viesÝ,
daiktus, ýmoniù veidus, o suvoki:tyla, tai tyla.
</p>

<p>
- Dieve auk÷ßiausias... övedai priims katalikybñ... - su÷niok÷ßia
Magnus, springdamas tylos oru. - Tai jau ne! ümogus atgal negrõýta -
ar gali ra÷tingas vól tapti bera÷ßiu? Admiralitetas! KÝ garantuos
admiralitetas? Gal lygiateisõ plaukiojimÝ? Tai jau ne! - Magnus
õsikar÷ßiuoja, ÷neka nesivarýydamas, plaßiai viepdamas lûpas,
rodydamas nelygius dantis. - Garbingieji, kova vyksta ne dól
lygiateisio plaukiojimo - dól vie÷patavimo jûroje. Kiekvienas i÷ trijù
admirolù norós bûti i÷mintingiausias, galingiausias, tokia bus jù
valdovù valia, neabejokite tuo!..
</p>

<p>
Ana sódi tarytum apmirusi. Aplinkui pasigirsta bruzdesys, kyla
÷urmulys, taßiau Ana mato tik hercogÝ vyskupÝ. Niekas ÷ioje menóje
neprilygsta jam protu. Jo protas - skvarbus, taurus, teisingas. Ak,
jeigu bûtù Kristupas susitikñs su Magnumi... öis bûtù atvórñs jam
akis, privertñs blaivia galva apsidairyti aplinkui...
</p>

<p>
Kas yra, kas atsitiko? Kodól hercogas vyskupas taip akylai õ jÝ
ýiûri? Ana krûpteli, pastebi, kad ÷iapus stalo ji besódi vienui vien.
Kitapus stalo - vienui vienas Magnus. Jo dideló mólyna akis ývelgia õ
jÝ su uýuojauta. Ana apsidýiaugia pajutusi, kad Magnus ÷iÝ valandÝ
ýavisi ja, yra tarytum pavaldus jai. Na taip, Rekñ, Vóberõ, LemÝ,
GrantÝ - visus ßionyk÷ßius! - papiktino Magnaus ýodýiai. Veikiausiai
ir örapferõ papiktino. öis nesitikójo, kad prie stalo jo valdovas bus
toks atlapa÷irdis papliau÷ka. KÝ dabar veikia örapferis? Ramina,
guodýia Rekñ? ôtikinója, kad hercogas vyskupas õsikar÷ßiavñs
nusi÷nekójo?
</p>

<p>
Magnus... ötai tau ir prie÷as... Kilnus ýmogus... Visi nulókó nuo
stalo uýmir÷ñ, kad jù draugój yra kilminga mergina. Rekó! Jis savo
nuotaikÝ paliko prie stalo sódóti!
</p>

<p>
Magnus kilnus ýmogus...
</p>

<p>
Ana suglaudýia delnus, su÷nabýda:
</p>

<p>
- Vyskupe, a÷ tikiu kiekvienu jûsù ýodýiu. Veikiausiai teisybñ jûs
sakote. Taßiau supraskite mane - a÷ esu hercogo Kristupo sesuo,
nuojauta man kuýda, kad jis praýus...
</p>

<p>
Hercogas vyskupas kyla nuo kódós, lótais ýingsniais, vis
atsidusdamas, apeina aplink stalÝ, atki÷a hercogaitei rankÝ, padeda
atsistoti.
</p>

<p>
- Man baisu... - vól sukuýda Ana. - Vyskupe, kodól jûs nesustabdóte
mano bralio, kodól siûlote jam pagalbÝ? Nejaugi norite, kad jis
praýûtù?
</p>

<p>
Magnus nuveda AnÝ õ menós pa÷alõ. Þia prieblanda, ßia róýia akõ
raudonas ilgas minktasuolis.
</p>

<p>
- Hercogaite, brangioji, - sako Magnus. - Kad kova bevilti÷ka, jûsù
broliui a÷ pasakiau atviriau negu jums. Deja, hercogui nerûpójo mano
mintys, jam rûpójo tik sandóris su manimi. Hercogas nuteikia ÷vedù
karaliù priimti mane Stokholme, a÷ duodu hercogui tris kariù bûrius...
</p>
</div1>

<div1 type=file n=text2.doc>
<pb n=005>
<p>
Jis õójo, kai Agota baigó ÷luoti bobinßiù. Nebejaunas, gunktelójñs,
bet stebótinai vaiki÷ko ývilgsnio vyras. Jo akys buvo tokio skaudýiai
permatomo ýydrumo kaip ÷vieýiai i÷daýytos baýnytólós lubos.
</p>

<p>
- O lia lai! - atsiduso ýmogus õ tas lubas, nusi÷ipsodamas pirmam
garbenótam angeliukui, kuris, parómñs abiem kum÷tukais smakrÝ, õdómiai
stebójo jõ.
</p>

<p>
Agotóló jau buvo bei÷einanti, bet tarpduryje stabtelójo. Ko ßia tam
vyrui? Ko jis nepuola ant keliù? Dievaýi, o gal jis koks ÷ventasis -
toks pana÷us õ ÷ventÝ Pranci÷kù Asyýietõ, ÷ios baýnyßios patronÝ,
kuris palaimintu ývilgsniu ývelgia i÷ didýiojo altoriaus. Bet kam tada
jis gniauýia rankoje tokiÝ dulkinÝ, taip saulós i÷blukintÝ bereyñ?
öios ýemi÷kos detalós padrÝsinta Agotóló prisiartino prie vyri÷kio ir
paklausó:
</p>

<p>
- Ko tamsta ie÷kai?
</p>

<p>
- Jaunystós aidù, motu÷e, - ÷yptelójo vyras. Agotólei pasirodó, jog
i÷ jo burnos padvelkó vyneliu, ir todól ji paklausó garsiai, kad
i÷girstù zakristijonas, kuris vidury baýnyßios stató katafalkÝ ir,
matyt, gerai nusiteikñs, mykó sau kaýkÝ po nosim:
</p>

<p>
- O kas tamsta toks bûsi?
</p>

<p>
- ümogus, motu÷e... ümogus kaip ir visi...
</p>

<p>
- ümonós baýnyßion ateina dievo pagarbint, o ne varnù gaudyt, -
i÷py÷kino Agotóló supykusi.
</p>

<p>
- O lia lia, - ramiai lyg aidas pakartojo vyri÷kis.
</p>

<p>
- Ko jam reikia? - galù gale taró zakristijonas.
</p>

<p>
- Jam reikia vargonininko, gerbiamasis, - taró vyras, eidamas prie
katafalko.
</p>

<p>
- Mums irgi reikia, - i÷si÷iepó zakristijonas. - Bet mes jo neturim
jau antri metai. Ir vargu ar i÷vis beturósim.
</p>

<p>
- Mhm, - sumykó vyras, atsisukdamas õ vargonù pusñ. - Tai gal leisit
man pavargonuot?
</p>

<p>
- Gal ir leisßiau, tik kad to laiko striuka. Va matot - sveßio
laukiam, - mostelójo zakristijonas õ katafalkÝ.
</p>

<p>
- O jeigu a÷ tamstÝ labai graýiai papra÷ysiu? - vyras i÷traukó i÷
uýanßio piniginñ ir i÷÷narino mólynÝ penkrublinñ. - Kiek leisit,
tiek...
</p>

<p>
- O! - tei÷taró zakristijonas: - Tik jeigu grosit, pra÷au grot ÷ventÝ
muzikÝ.
</p>

<p>
Agota stovójo õsispitrijusi õ nepaýõstamÝjõ.
</p>

<p>
- Tik ÷ventÝ.
</p>

<p>
- o i÷ kur pats moki?
</p>

<p>
- Kaýkada mokójau.
</p>

<p>
- Vargonininku mokeis?
</p>

<p>
- Pana÷iai.
</p>

<p>
- Ak ÷itokios tokelós... Ir kokie vójai ponÝ õ mûsù kra÷tus atpûtó?
</p>

<p>
Vyras nekantriai suskrebino naujÝ penkrublinñ. Prakaitas buvo
nurasojñs jo kaktÝ ir nosõ, nors baýnyßioje buvo vósu, gana vósu.
Agotóló prilindo dar arßiau.
</p>

<p>
- Eitum geriau vargonù ap÷luostyti, - supyko zakristijonas.  - Gal
dievas mums naujÝ vargonininkÝ siunßia.
</p>

<p>
- Bógu, - suskato Agotóló.
</p>

<p>
Tada zakristijonas paómó penkrublinñ ir pagarbiai sulankstñs õsiki÷o
õ ÷varko ki÷enñ.
</p>

<p>
- Pra÷om eit.
</p>

<p>
- O kas padums?
</p>

<p>
- Jinai. Mûsù Agotóló.
</p>

<p>
- Ar nebus jai per sunku?
</p>

<p>
- Niekai... Atlaikys... Ji atlaikys. O jei tamsta dar kokõ papirosólõ
pasiûlysi...
</p>

<p>
- Gaila. Pabaigiau.
</p>

<p>
- Ne bóda. A÷ jai po viskam uýfundysiu. ô ÷ventÝsias taiko, o velnio
kodylÝ mógsta, sena ragana, - sukikeno zakristijonas, taßiau
nepaýõstamasis neatsakó nei ýodýiu, nei ÷ypsniu. Jis tik i÷sitraukó
baltÝ kaip sniegas nosinñ ir nusi÷luostñs praikaituotÝ kaktÝ pasuko õ
tamsiù laiptù angÝ.
</p>

<p>
Dumplós jau kvópavo, keldamos ant savo krûtinós tris senobines
raudonas plytas. Kai jos prilipo auk÷ßiausiÝ ribÝ, paýymótÝ juodu
brûk÷niu, vyras atsisódo ir ÷velniai permynó medinius pedalus. üemi,
niûrûs tonai lyg tolimas perkûno dundesys suvirpino orÝ. Baýnytólós
skliautu nuslydo dvi i÷sigandusios kregýdós. Jos akimirkÝ uýsilaikó
ant didýiojo altoriaus pilioriù ir buvo vól begrõýtanßios. Ten, kaýkur
uý vargonù, pakraigóje, buvo jù lizdas. Bet tuo pat metu ýmogus metó
abi rankas ant i÷geltusiù klavi÷ù, ir nauja stipri garsù banga,
uýliejusi baýnytólñ, priplakó baltapilves prie sienos. Atsigavusios
jos ómó nardyti viena paskui kitÝ, vis labiau ir labiau pasiduodamos
muzikos ritmù kaitai, ßia kildamos auk÷tyn õ lubù ýydrynñ, ßia
bevilti÷kai krisdamos õ juodÝ katafalkÝ.
</p>

<p>
ümogus grijo atsilo÷ñs, uýmerktom akim, tarsi rausdamasis po
atminties labirintus ir niekaip nepagaudamas tolimos melodijos, kurios
paskiri plyksniai jau atsimu÷inójo õ baýnytólós skliautus. Jis
atsimerkó tik tada, kai viena kregýdó cypdama vos vos nepalietó jo
kaktos.
</p>

<p>
- Vie÷patie, dieve tu mano, - i÷trûko staiga atodûsis i÷ Agotos lûpù,
ir ji suspaudó dumpliù svirtõ, kad nenugriûtù...
</p>

<p>
TÝsyk baýnytóló buvo kim÷tinai pilna. PirmÝ karo sekmadienõ, kai
vokießiù ývalgybiniai ÷arvuoßiai jau buvo pralókñ miestelõ. Klebonas
prie÷ mi÷ias tuokó Kukußiù BlaýiokÝ su garsiÝja giesmininke
Ambrasyßia. Choras giedojo "Veni creator spiritus". Ir Agotóló
giedojo. Nebylys tóvas kaip visada, slopindamas kosulõ, dûmó dumples,
o jie giedojo tyliai, puse burnos, kad nei÷girstù senosios choristós
ir nepasijuoktù...
</p>

<p>
Jis uýpuoló ant vi÷kù per patõ giesmós vidurõ ir kaktomu÷om susidûró
su Agotóle...
</p>

<p>
Tos paßios ýydros akys.
</p>

<p>
Ji daugiau nieko ir nebeprisimena, tik tas akis. Jose buvo tiek daug
i÷gÝsßio. Jos maldavo, ÷aukó grasino, bet Agotóló neýinojo, kaip jam
padóti. Lyg tyßia kopóßios nuo pastogós buvo nukeltos ir paguldytos
palei sienÝ. Be to, nebuvo kada. I÷ bobinßiaus kilo grósmingi vyrù
÷ûkavimai. Vaikinas puoló õ chorisßiù bûrõ. Vargonai nutilo. Bet tik
vienÝ akimirkÝ. Viena akimirka nejaukios tylos, ir vól jie uýgrojo.
Lyg tÝ patõ "creator", lyg kaýkÝ kita - negirdótÝ... Visa baýnyßia
susigrõýo. Pasimetñs tóvas paývelgó õ AgotÝ. Jam pritrûko kvapo. Jis
nebespójo dumti. Rodós, kad vargonai suaimanavo de÷imtimis balsù ir
medinó baýnytóló staiga ply÷, neatlaikiusi tokio garsù antplûdýio.
AgotÝ nusmelkó mintis, jog vaikinui gresia mirtinas pavojus.
Vargonininkas tupójo ÷alia jo ir gniauýó apstulbñs rankas, o
choristós, praradusios ýadÝ, pasklido õ ÷alis. Reikójo skubót, nes jau
dundójo laiptai. Kaýkas kopó auk÷tyn.
</p>

<p>
Agota pripuoó prie laiptù angos, atvertó nuo ýemós sunkù Ýýuolinõ
dangtõ - tada ji buvo jauna, turójo jógù - ir ómó laukti. Drebanßia
÷irdim, taßiau ýinodama i÷ anksto, kÝ padarys, ir dargi suvokdama savo
veiksmù pasekmes.. Juk õ jÝ ýiûrójo. Tiek i÷ gÝsdintù akiù ýiûrójo.
</p>

<p>
Ji paleido dangtõ kaip tik tuo akimirksniu, kai dvi pasi÷iau÷usios
galvos ky÷telójo i÷ angos. Pirmoji buvo Stasiûnólio, antra - Dumßiaus.
Abi viena kitos vertos galvos.
</p>

<p>
Prigludusi ausim prie dangßio ply÷io, Agotóló girdójo, kaip jiedu
brazdok÷ódami nusirito laiptais ir nebesikóló. Tada ji uý÷ovó velkñ ir
puoló padóti tóvui, kuriam buvo uýójñs dusulio priepuolis.
</p>

<p>
"Dieve auk÷ßiausias, gelbók jõ", - ÷nabýdójo Agota, jausdama, kaip
nuo vargonù õsidrebójusios grindys pripildo jos kûnÝ kaýkokio
neýemi÷ko virpulio. TÝsyk jai nerûpójo, kas tas nepaýõstamasis, niekad
nematytas vaikinas, kÝ jis padaró, gera ar bloga. Svarbu, kad jo
rankose vargonai prabilo lyg angelù chorai paskutinñ teismo dienÝ. Ji
tapo jo likimo dalininke staiga, tarsi pakeleivó, puolusi gelbóti
skñstanßio. Jos rankos, malda, ÷irdies plakimas õgavo prasmñ, ir ji
yró yró, prarasdama laiko ir vietos nuovokÝ, grimzdama ir vól
i÷kildama, kol...
</p>

<p>
Ak, kartais Agotai atrodó, kad tos kelio minutós ir buvo viskas, kÝ
geriausia ir graýiausia ji pergyveno per savo amýelõ.
</p>

<p>
- Vie÷patie, suteik man stiprybós, - i÷ visos ÷irdies prabilo Agota.
Uývis labiau ji dabar bijojo netekti jógù ir nutraukti kaýkada girdótÝ
muzikÝ, kuri pagavo jÝ ir ne÷ó, sûkuriavo, lengvÝ it ÷apelõ, paßia
galingiausia upós sraunuma. Kaýkur visai netoli kvópavo juoda svaigi
sietuva. Agota lókó õ jÝ uýsimerkusi, visais kûno narveliais jausdama
uýmar÷ties palaimÝ ir kartu suvokdama, jog netrukus ji nuskñs ir jau
niekad nebei÷kils õ pavir÷iù. Uýdus vargonai, uýguls ausis tyla, ir ji
nieko daugiau nebenorós, tik dûmo, kartaus tabako dûmo.
</p>

<p>
- Agota! - pa÷aukó atsargus paýõstamas balsas.
</p>

<p>
Balsas grÝýino jÝ õ kasdienybñ, õ nesibaigiantõ senatvi÷kÝ ýiovulõ.
Agota bijojo atsimerkti ir nubuidyti praeities sielvartus, sugrõýusius
taip trumpam. O balsas ÷nabýdójo vis arßiau:
</p>

<p>
- Agota, uýteks. Numirelõ atgieda. Metas skambint.
</p>

<p>
- Metas, - pakartojo lyg aidas Agota, taßiau dumpliù svirties
nepaleido ir akiù neatmerkó. Svaigioji sietuva verpetavo ßia pat.
</p>

<p>
- Agota, ar pakvai÷ai?
</p>

<p>
Ne, Agotos protas ÷iÝ akimirkÝ buvo skaidrus kaip rasos la÷as ant
nasturtos lapo. Vis didójanßiu greißiu ne÷ama õ verdenñ, ji dar spójo
prisiminti savo tóvÝ... kaip jis tÝsyk atvertó vi÷kù angos dangtõ,
kaip atpló÷ó nuo vargonù vienmar÷kinõ jaunuolõ ir stumte nustûmó
apaßion. Kaip ÷niok÷tó tu÷ßiai dumplós. Kaip norójo ji bógti i÷
paskos, pati neýinodama kodól, bet tóvas laiku pastojo keliÝ. Ir tik
tada, kai pripuolusi prie lango i÷vydo vaikinÝ, bógantõ per ÷ventoriù,
Agota suprato tóvo uýmaßias. Vienmar÷kinis vaikinas bógo
atsigrñýdamas, matyt vis dar netikódamas savo laisve. Lydódama jõ
akimis, Agota darósi lengvutó kaip ta cypaujanti kregýdó, kuriÝ ji
i÷vydo dabar staiga atsimerkusi ir apkurtusi nuo tylos.
</p>

<p>
Vie÷patie, kodól ji klûpo ir kodól taip bla÷kosi vieni÷a kregýdó. O
gal tai ne kregýdó? Gal tai Agotos siela. Juk taip tu÷ßia, taip tu÷ßia
paliko krûtinój, tarsi ji bûtù i÷pló÷ta.
</p>

<p>
Zakristijonas stovójo ÷alimais, tvirtai nuspaudñs dumpliù svirtõ, ir
÷ypsojosi:
</p>

<p>
- Aha, kvapo pristigai, Agotól.
</p>

<p>
- Kas atsitiko? - susigrõýo nepaýõstamasis. - Jai silpna?
</p>

<p>
- Kur nebus silpna, ponas, kad sveikatóló, kaip tas sakó, i÷ójo ir
sudiev nepasakó, - sukrizeno zakristijonas.
</p>

<p>
Agota pakóló akis. Ne. Ne. Jos sveikatane i÷ójo, o varyte buvo
i÷varyta. Ir ne dabar, o tÝsyk. öautuvù buoýóm, kai Dumßius su
Stasiûnóliu, atsipeikójñ ir nesuradñ savo aukos, visÝ pyktõ õ AgotÝ
nukreipó. I÷sitempó po mi÷iù prie ÷ventoriaus tvoros, ómó jÝ dauýyti,
kad pasakytù, kas buvo tas "komsomolcas". Agota neýinojo kÝ sakyti ir
negalójo. Lûpos neatsivóró. öit kaip dabar. Jei ne senas klebonas,
amýinÝ atilsõ, bûtù negyvai uýmu÷ñ.
</p>

<p>
- Gal vandens? - paklausó nepaýystamasis.
</p>

<p>
- Ne, - Agota pkrató galvÝ ir atsitiesó. Jai buvo góda savo
bejógi÷kumo.
</p>

<p>
- Ai ponas, a÷ ýinau Agotólós vaistÝ. - Zakristijonas i÷sitraukó i÷
ki÷enós cigaretñ ir pridegñs paki÷o jos panosón. - Uýpe÷ dûmelõ ir
dvasiÝ vól atgaus.
</p>

<p>
Agota aómó smilkstanßiÝ cigaretñ, bet prie lûpù nepridójo. Jos akys
tebebuvo õsmeigtos õ nepaýõstamÝjõ.
</p>

<p>
- Eime, eime, - suskato zakristijonas, - Agotóló pono varýos. Ji
ýmogystó, kaip tas sako, seno raugo - panystólós ÷lovñ saugo.
</p>

<p>
Nepaýõstamasis i÷sitraukó sniego baltumo nosinñ ir ÷luostydamas kaktÝ
nuójo prie angos.
</p>
<pb n=006>
<p>
Antra diena mes gyvename jurtoje prie Pieno eýero. Tuvoje
vietovardýiù pavadinimai labai grÝýûs, originalûs, paremti padavimais
ir legendomis. A÷ buvojau ant Geltonùjù malkù kalno ir ant kito, kuris
vadinasi Per÷autas kelmas. O dabar ÷tai gyvenu ant Pieno eýero kranto.
Eýeras auk÷tai kalnuose, kuriù vardas - Raudonoji taiga. Tai todól,
kad ÷iaurinóje kalnù pusóje dunkso plikos rausvos uolos, o pietinó jù
dalis apaugusi neperýengiama taiga. Eýero vanduo labai tyras,
skaidrus, ýydros spalvos, tik kai sauló pasiekia zenitÝ ir kepina
tiesiog õ vir÷ugalvõ, tomis valandomis eýero vandenys pasidaro labai
pana÷ûs õ pienÝ. Gal todól, kad i÷ visù pusiù juos supa baltakepuriai
kalnai, o gal eýero dugne yra gipso ar kalkiù klodù.
</p>

<p>
Aplinkui eýerÝ, alpiù pievose, ganosi tûkstantinós aviù bandos,
kurias ßia vasaros mónesiais sugena aplinkiniù kolûkiù piemenys. Tai
÷en, tai ten paeýeróje rûksta dûmas - jurtose gyvena aviganiù ÷eimos.
</p>

<p>
Mes su Kara-olu sekame paskui Kombù - pagyvenusõ aviganõ, patyrusõ
medýiotojÝ. Jis paýadójo parodyti retÝ ývórõ - archarÝ - kalnù avinÝ.
Kombus sakó, kad nu÷auti galbût ir nepavyks jo, bet pamatyti
tikriausiai pasiseks, nes jis ýinÝs vietas, kuriose laikosi negausi
kalnù avinù banda.
</p>

<p>
Todól mes dabar ir kopiame õ kalnÝ, kartais visomis keturiomis
kabindamiesi uý uolù, akmenù, apeidami griûtis. Retkarßiais i÷ po kojù
i÷sprûsta pajudintas akmuo ir bilda ýemyn, pasi÷okinódamas, keldamas
baisù triuk÷mÝ, i÷judindamas kelyje sutiktus akmenis. Tokiomis
minutómis Kombus atsigrñýia õ mus ir ýiûri priekai÷tingomis akimis.
Jis pats neparideno ýemyn nó vieno akmens, kopia greitai ir vikriai,
tarsi koks kalnù ývórelis.
</p>

<p>
Niekad nebuvau alpinistas. Nepratñs prie kalnù. Trûksta ßia man oro,
÷iek tiek svaigsta galva,ir visÝ laikÝ traukia miegan. Kelionó
kalnuose man labai primena ýmogaus gyvenimo keliÝ. ötai kopi,
pû÷kuoji, nenuleisdamas akiù nuo savo kelionós tikslo - smailaus it
varpinó kalnagûbrio, svajoji kuo greißiau jõ pasiekti, atsipûsti. O
kai pasieki - pamatai, jog prie÷ akis stûkso kiti kalnagûbriai,
kuriuos dar reikós õveikti, o tavasis kalnas - tik nedideló viso kelio
dalis. Ir kaip gyvenime taip ir ßia norom nenorom tenka kartais
smuktelóti, nuleisti ýemyn, atsidurti naujo pakilimo papódóje, jeigu
nenori amýinai likti savo kalne, o siekti naujù kalnaguburiù. Ir taip
pat kaip gyvenime ßia bûtinas nuoseklumas. Nepradósi juk õ klanÝ kopti
nuo vidurio. Nuo paßios papódós iki kepurós reikia sukarti keliÝ
savomis kojomis, savomis jógomis. Ir, ai÷ku, ßia taip pat daug lemia
pasiruo÷imas. Vienas grõýta, taip ir nepasiekñs vir÷ukalnós, o kitam
uýtenka ir jógù, ir valios, ir jis kopia nuo vienos ant kitos
vir÷ukalnós, nors ir velnioni÷kai bûtù sunku. Ir man atrodo, jog
visuomet, visais laikais ýmogaus gyvenimo kelias bus pana÷us õ kelionñ
kalnais, ir nereikia nei sau, nei ateinanßioms kartoms kurti iliuzijù,
jog ateis toks metas, kai niekam nebereikós õveikti savù kalnù, nes jù
nebebus, o ýmogaus gyvenimo kelias tiesis ýydinßiomis lygumomis, be
pakilimù ir kritimù...Ne. Visais laikais i÷liks didysis kalnagûbris,
kurõ õveikti reikós visoms kartoms. To kalnagûbrio vardas - ümogaus
tobulybó.
</p>

<p>
Alpiù pievos seniai jau baigósi, liko kaýkur ýemai. Mes dabar
rop÷ßiamós plikomis uolomis, ie÷kodami kojai tvirtos ir patikimos
atsparos. Retkarßiais sustojame atsikvópti, ir tuomet a÷ negaliu
atpló÷ti ývilgsnio nuo tyvuliuojanßio Pieno eýero, kuris ry÷kiai
mólynuoja ýemai ýemai it kaýkokio milýino õ dangù ýiûrinti akis.
</p>

<p>
Mano cigaretós ki÷enóje susitrynó, pakelis suply÷o, todól dabar mes
pakaitomis ßiulpiame ilgakotñ Kombaus pypkñ. Graibau i÷ ki÷enós tabako
trupinius, prisikem÷u sidabru papuo÷tÝ pypkñ, traukiu dûmÝ ir klausau,
kaip vójas kaýkÝ ÷nibýdasi su kalnais, laukiu baltaplunksnio
debesólio, lótai artójanßio õ mus. Bûdavo skrendi lóktuvu vir÷um
debesù, ýiûri õ bekra÷tes baltasnieges platumas apaßioje ir, rodos,
i÷liptum, atsistotum ant slidýiù ir nubógtum tomis platumomis - tokios
jos tvirtos ir patikimos atrodo. Ir artójantis debesólis man atrodo it
kietas sniego ir ledo luitas, kuris sutrai÷kys, prispaus prie uolos
arba nu÷luos õ bedugnñ, jeigu nespósi uýsikabinti, uýsikarti ant jo ir
nukeliauti padangiù keliu. Taßiau debesólis tirpsta, skystóje, virsta
ûkana, nestumia mûsù bedugnón ir netrai÷ko, o pats skiriasi, vósiu
kvóptelójimu laiýo veidÝ, plaukia toliau savais keliais.
</p>

<p>
Kombus mus palieka ir leidýiasi ýemyn, prie kito kalnagûbrio papódós.
I÷ ten jis vól kops õ vir÷ù, gal pakels kalnù avinus, uývarys juos
mûsù pusón, o mes gal patiesime vienÝ riestaragõ. Gal... Bet ir ÷itas
"gal" verßia nerimauti, õsiklausyti õ kiekvienÝ ÷naresõ. A÷ esu giliai
õsitikinñs, jog, norint paýinti gyvÝjÝ gamtÝ - reikia taptimedýiotoju,
bet ÷iek tiek pana÷iu õ savo prosenelius. Savaime suprantama, jog yra
ir kitù keliù ÷iam tikslui pasiekti - galima studijuoti gamtos
mokslus, metù metais raustis knygose, klausytis paskaitù ir galù gale
ýinoti visas, kokias lig ÷iol ýmonija õminó, gamtos paslaptis. Taßiau
tarp ÷iù dviejù bûdù yra vienas esminis skirtumas. Mûsù proseneliams
medýiotojams duonÝ tekdavo pasiimti i÷ paßios gamtos, o antruoju
atveju ýmogù maitina mokslas apie gamtÝ. Todól ir jù paýinimas
skirtingas, ir duonos kaina nevienoda. Daug yra sunkiù, nedókingù
profesijù. Taßiau medýiotojo profesija, mano manymu, ry÷kiai
i÷siskiria tuo, kad per tûkstanßius metù ji beveik niekuo nepasikeitó.
Kitù profesijù ýmonós pasitelkó daug naujoviù, kuriomis palengvino
savo darbÝ, daýnais atvejais vietoj savo raumenù õkinkydami õ jõ
ma÷inas. Medýiotojo profesijoje per tÝ laikÝ pasikeitó labai nedaug
kas: vietoj ießiù, kuokù ir stróliù atsirado õvairûs ÷autuvai, ÷iek
tiek prailgindami ir sustiprindami medýiotojo rankÝ. Taßiau pati esmó
liko kokia buvusi: arba tu apgausi ývórõ, arba ývóris apgaus tave. Dar
daugiau. Pastaraisiais de÷imtmeßiais medýiokló tapo, taip sakant,
atsiskyróliù profesija. üiloje senovóje medýioklón eidavo visa ÷eima
ar net gentis, o dabartinis medýiotojas profesionalas yra vieni÷as
ýmogus, i÷tisais mónesiais gyvenantis gûdýioje taigoje, toli nuo
÷eimos, nuo viso pasaulio. Sunki, be galo daug ir fizinós, ir dvasinós
i÷tvermós reikalaujanti medýiotojo profesija. Ir, svarbiausia, niekad
nesi tikras, kad tave lydós sekmó, nes toli graýu ne viskas priklauso
nuo paties medýiotojo. Todól ir nenuostabu, kad vis maýiau ýmoniù
pasi÷venßia sunkiai medýiotojo profesionalo daliai. Daugelis Sibiro
srißiù skundýiasi, esÝ trûksta medýiotojù profesionalù, kvießia ýmones
i÷ kitù gyvenamùjù vietù, siûlo jiems i÷skirti turtingus ývóriù
plotus, bet jù kvietimas daýniausiai lieka be atsako. I÷ to galima
sprñsti, jog ýmonós dabar turi ýymiai lengvesniù bûdù kasdieninei
duonai pelnyti. Gamykloje, fabrike, õstaigoje, i÷ dalies netgi
kolûkyje tiksliai valandomis apibróýta darbo diena, per savaitñ viena
ar dvi poilsio dienos. Be to, ýmogus dirba tarp ýmoniù. Tuo tarpu
medýiotojas neturi nei laisvalaikiù, nei nustatytù darbo valandù.
Todól ir palieka daug kas senÝ, bene seniausiÝ, ýmonijos verslÝ,
ie÷kodami kitos duonos. O rasti jÝ ne taip sunku. Darbo rankos visur
reikalingos.
</p>

<p>
Mes gulime su Kara-olu nedidelóje kalno aik÷telóje ir sekame
tolstantõ Kombù. Jis kadaise taip pat vertósi tik medýiokle. Taßiau
atsisakó jos dól minótù prieýa÷ßiù ir dabar jau penki metai dirba
kolûkyje aviganiu. öitaip ir geriau, ir tikriau, ir savais vaikußiais
yra kada pasidýiaugti... I÷ visko matyti, Kombus - prityrñs
medýiotojas, ne vienerius metus i÷ to duonÝ valgñs. Eina jis spóriu ir
lengvu ýingsniu tarytum ant spiruokliù. Rodos, be jokio vargo, be
pastangù, skriste uýskrenda ant keliÝ pastojusio akmens, liuoksi per
õdubas, besvoriu ÷e÷óliu nu÷liuoýia per griûßiù suverstas uolù
nuolauýas. Jis tolsta labai greitai, ir a÷ jau per ýiûronus lydýiu
kiekvienÝ jo ýingsnõ.
</p>

<p>
Staiga Kombus stabteli ir uýverßia galvÝ auk÷tyn. KÝ jis ten pamató?
Suku ýiûronus ton pusón, lipu auk÷tyn ir ûmai ant staßios uolos kra÷to
pamatau kalnù avinÝ. Stovi jis it akmeninó skulptûra, ragai
didýiuliai, riesti, tvirtos priekinós kojos õsiróýusios prie bedugnós
kra÷to, visas jis pasitempñs lyg ÷uoliui, o galva panarinta, matyti,
ývelgia apaßion, õ Kombù. Taip, jie mato vienas kitÝ, ir abu nejuda.
Karabinas tebekybo Kombui ant peties - atstumas pernelyg didelis ir
÷auti i÷ tokio nuotolio - bevilti÷kas dalykas. Per ýiûronus matau
Kombaus primerktas akis, tvirtai karabino dirýÝ spaudýianßiÝ rankÝ,
matau net, kaip jis apsilaiýo sukepusias lûpas. Paskui prasideda
visi÷kai man nesuprantami dalykai. Kombus nusimeta nuo peties karabinÝ
ir guldo jõ ýemón, nusivelka medýioklinñ striukñ ir uýkaria jÝ ant
akmens. Paskui pritûpñs pasiekia didokÝ akmenõ, ilgai ir atkakliai
darbuojasi, kol jõ i÷judina, o kai pagaliau jam tai pavyksta -
õsirñýñs kelia jõ ir stato ant uolos, apgaubtos striuke. Sugrabaliojñs
smulkiù nuolauýù, paramsto jomis savo keistÝ statinõ, nusiima kepurñ
ir uýmauk÷lina jÝ ant vir÷aus . Dabar atrodo, jog stovi ne vienas, o
du ýmonós. Pagaliau Kombus, pasislópñs uý savo statinio, pasiima
karabinÝ ir , slópdamasis uý uolù ir akmenù, ime ÷liauýti ÷alin.
</p>

<p>
O avinas tebestovi prie bedugnós kra÷to, tebespokso ýemyn. Jis,
kaýkokio smalsumo vedamas, ýengia dar ýingsnelõ ir, rodos, tik per
stebuklÝ i÷silaiko ant uolos. Tuo tarpu Kombus pri÷liauýó prie staßios
uolos papódós ir atsistojo, õsitikinñs, jog ývóris jo nebemato.
Valandólñ pailsójñs, jis nusiauna batus ir tvarkingai juos padeda
uolos papódóje, prispausdamas aulus akmenimis. Ar tik jis nesugalvojo
kopti auk÷tyn? Uola beveik statmena, plika, maýdaug penkiasde÷imties
metrù auk÷ßio, ir nóra ten nei kur kojos pastatyti, nei uý ko
nusitverti. Ir tikrai - Kombus pasuka ne kur kitur, o tiesiog prie
÷itos staßios sienos. Ar tik jis nei÷sikraustó i÷ proto, kad lenda
mirßiai tiesiog õ nasrus? Persimetñs per peßius karabinÝ, basomis jis
atsistojo ant siauro karnyzo, veidu, visu kûnu prisiglaudñs prie
uolos, plaßiai i÷skótñs rankas, ir sprindis po sprindýio ÷onu slenka
palei staßiÝ sienÝ. Tiesiog ÷iurpas kreßia ýiûrint õ ÷itÝ ýmogù,
judantõ vir÷um bedugnós. Rodos, niekad jis nebaigs ÷ito kelio...
</p>

<p>
O avinas tebestovi. Tebespokso ýemyn õ Kombaus paliktÝ i÷kam÷Ý.
Pagaliau medýiotojas dingsta uý kalno. Dar valandólñ matau prie uolos
prilipusiÝ jo rankÝ, o paskui i÷nyksta ir ji. Slenka ilgos neýinomybós
minutós.
</p>

<p>
Ir staiga trenkó perkûnas. Ne, ne perkûnas, tai ÷ûvis driokstelójo,
taßiau ÷ûvio garsui kalnuose a÷ nerandu taiklesnio palyginimo -
perkûnija geriausiai i÷rei÷kia jo nesuskaißiuojamù aidù
pasikartojimÝ... Nemaßiau, kada krito avinas. Tespójau pamatyti jõ
skrendantõ oru, galva ýemyn lekintõ bedugnón. Jis atsitrenkó õ uolos
i÷ki÷ulõ, pa÷oko lyg guminis, persivertó ir nuriedójo ýemyn, pralókó
pro Kombaus paliktÝ i÷kam÷Ý, dingo i÷ akiù.
</p>

<p>
Su ÷ûvio driogstelójimu man tarsi akmuo nusirito nuo krûtinós.
Lengviau atsikvepó ir Kara-olas. Netrukus mes pamatóme ir patõ Kombù.
Jis stovójo ten, i÷ kur prie÷ keletÝ minußiù ýemyn nusirito avinas.
Praýudó varg÷elõ smalsumas. öiaip jie gana baik÷tûs ir atsargûs
padarai, sunku prie jù prisólinti per ÷ûvõ, o vaikytis kalnuose -
bergýdýias dalykas, bet turi silpnybñ - bent i÷ tolo paspoksoti õ
tokiÝ retenybñ, koks ÷iuose kalnuose yra ýmogus. Brangiai kainuoja
smalsumas...
</p>

<p>
Verti dómesio kalnù avinù ragai. Didýiuliai ir tvirti, beveik spirale
susisukñ, jie yra ne tik ginklas ývóriui. Patekñs õ kóbliÝ padótõ -
pló÷raus ývóries ar medýiotojo uývarytas ant stataus skardýio, i÷ kur,
atrodo, nebóra jokios i÷eities, - avinas staßia galva ÷oka ýemyn, nors
ir dvide÷imt metrù, nors tenai, apaßioje, ne pûkù patalas, o kieta
uola. Krinta jis kaip ÷uolininkas nuo tramplino õ vandenõ, atsimu÷a
ragais õ uolÝ, at÷oka lyg kietas sviedinys ir tiek jõ tematysi.
</p>
<pb n=007>
<p>
ônir÷o Smardonó, ponia ömitienó, ir liepó Naktinienei kraustytis
kiaulidón, jeigu ÷ilumoj prie virtuvós blogiau negu kiaulinyke, o kai
i÷garuos puikybó, keliais at÷liau÷ , pra÷ysis atgal! Kiaulidón tai
kiaulidón, bet Teisójas, kuris kaip angis sukosi ir vyniojosi apie
na÷lñ ömiteinñ, pasityßiodamas sugalvojo Naktiniams tarnybÝ - ir labai
lengvÝ, pagal metus, nereikós, girdi, jiems nei vandens, nei malkù
virtuvón tampyt, gyvens kaip tikri ponai, tik su pagaliuku reikós
ýiurkes vaikyt nuo lovio, kai kiaulóm ódalÝ supila... Nes per tas
ýiurkes kiaulós ir taip perkarusios... Tai ÷itokiuos rûmuos ir augo
lotó: i÷ keliù ódýiù tvarto kampe Naktinis sukeló lyg ir namelõ,
aptepó moliu, kalkóm õ÷baltino, ir ten miegojo jie kaip kregýdýiù
lizde, auk÷tai vir÷ mó÷lo prie akmeninós sienos prilipdytam , o ýiemÝ
kûrendavo i÷ molio nudróbtÝ maýÝ krosnelñ ir dûmus leisdavo pro
langelõ akmens sienoj. Betgi smuklininkas vis gÝsdindavo dvaro poniÝ,
kad neleistù kûrent Naktinienei - tvartus suple÷kins, vandenõ kubilais
÷ildydama ir savo skudurus ýlugdama... üinojo gi Erodas, kad
Naktinienó kaip maro ne÷varos ir purvo baidosi - jos namai seniau
tviskódavo i÷÷veisti, grindys - ne asla - i÷skustos kvepójo kaip bißiù
avilys , o jei koks nevaleika ÷nyp÷davo ar seiles ta÷kydavo sau po
kojom, tai uýgaudavo namù ÷eimininkñ, lyg bûtù jai õ akis nusispjovñs.
Tai ir kiaulidój Naktinienó nepasidavó: velójo ir velójo pelenù ÷armo
i÷óstais pir÷tais tuo paßius ÷eimynos mar÷kinius, tvarkingai lopytus ,
ir galvas vis trinko, kad, baýnyßion õ ýmones i÷ójñ , ne srutose
i÷mirkñ, o skaistûs ir kvepiantys ÷vara pasirodytù. O duonÝ vis
megzdami uýsidirbdavo, ir Lotó vikriau nei vorelis su siûlais
dorodavosi, net uýsnûdus jos pir÷teliai nesiliaudavo krutójñ. Ir
ömitienó galgi gerai uýdirbdavo - atskaißiusi uý siûlus, pardavinójo
tuos mezginius pirkliams, o tie gal ir uý jûriù mariù Lotós mezginius
i÷veýdavo...
</p>

<p>
KartÝ senyvi lenkù bajoraißiai keliaudami pro ÷alõ , uýuliojo
smuklój, stalus kardais kapojo ir langus i÷maló, keliaus
atsipagiriodami tolyn, daug sidabro Grabei palikñ, bet negali - verkia
vienas i÷ jù, mat pûsló pilna, o nó la÷o nei÷spaudýia, kamuojas uý
smuklós kampo pably÷kñs. Pagailójo bajoraißio Naktinienó, gal kad
Grabñ kardu gÝsdino ir langus dauýó, i÷viró smarkaus viralo i÷
dýiovintos kiaulós pûslós ir visokiù ÷akneliù, - kvotó paskui
girtuokliai, kokiÝ bjaurastõ ji pila, kokiais ýodýiais raganauja, bet
nieko nei÷pe÷ó. I÷balñs pa÷iurpñs bajoraitis i÷góró ir pagijo - i÷ to
dýaiugsmo paskui, kiek pajojñs, vis keliÝ laistó ir Naktinienós vardÝ
Vie÷paßiui ÷lovino! O smuklininkas dar labiau siuto ir na÷lñ ömitienñ
vis kurstó kliaußiù ie÷koti, kad ir tai nusibodo laukti Naktinienós
atgailos... O ýmonós, kiti net gerai paýõstami, ómó ÷alintis Naktiniù
kaip pasmerktùjù, kuriù kaktoj jau ai÷kûs kryýeliai paýymóti, - argi
ilgai pakariausi, vis tiek vargas suries, pats sprandas nuolankiai
nulinks. Ponas Kristijonas, dól savo gerumo kunigóliu pramintas, vis
bandó derótis ir uýtart Naktinius - ypaß kai ýiemÝ imdavo ir
uýdrausdavo iems ugnelñ kûrent. O Naktinienó, ýmoniù gimine labiu
nusivylusi, net kunigólio niekados õ vidù savo molio króstan namelin
nekvietó ir vienÝkart i÷dójo jam õ akis: " Gal kunigólis ir labai
doras, bet kai parapijießius mótó i÷ gimtù namù, tai jis nó pir÷to
nepakrutino, tik labai nerimavo, kiek rinkliavos per ÷itÝ suirutñ
baýnyßia neteks!... Kristijonas neuýsigavo, tik labai liûdnas pasidaró
ir paklausó:" ar teisybó, kad öventÝ Ra÷tÝ ýiurkós apgrauýó?"
</p>

<p>
O Naktinienó atkirto, kad tai melas:" övaraus ýmogaus ÷variù daiktù
ýiurkós neließia!.. Kas rankù neplauna, taukuotais pir÷tais ÷ventas
knygas nußiupinója, tÝ ir patõ gali sugrauýt!.."
</p>

<p>
Taigi ir kunigólis Kristijonas nesulaukó dókingumo i÷ Naktinienós -
tai kas, kad kartÝ kitÝ i÷pra÷ydavo malonñ ugnõ kûrent.
Teisójas,neturódamas ilgais ýiemos vakarais kÝ veikt, grieýtai
pareikalaudavo õrodyt, kieno malkom kûrena, ir mokestõ uýdódavo, o kai
uýmokódavo uý ýabus ar skiedras, tai tuos atimdavo ir lyg gerÝ
darydamas pakeisdavo õ kelis storiausius gumbuotus rÝstus. Nors dantim
medõ grauýk, a÷arom laistydamas, kol kirvelõ nusiýeminñs pasiskolinsi
i÷ kokio nu÷a÷usio dvaro pusbernio, - tas irgi ýino, kad Naktiniai
didelój nemalonój, kryýeliai ant kaktos ÷vießia, uýtat ir jis nosõ
rießia, bile vie, bile vai, bile tik poni÷kai nelietuvi÷kai:
"Kiekvienam kirvis reikalingas, at÷ips, jei pirmam pasitaikiusiam
skolinsi!"
</p>

<p>
Kuo toliau, tuo labiau Naktinienó atsistebót negalójo, kaip pasikeitó
pasaulis: bûk tu tinginys, apsileidñs - niekam nei tavo trobos, nei
nustekenti galvijai, nei usnim ýemó uýleista nerûpós. Aplankyta, kai
jos vyras paskutines dienas gyveno ir net gandas buvo pasklidñs, kad
guli kiaulidój nepalaidotas, klausó Naktinienó kunigólio: " Kodól
tokia neteisybó? Kodól Naktinis blogas ûkininkas?.. Galgi ne nuo
dykinójimo gyslas pertempó ir visai sudilo, de÷inioji ranka darbininkó
ómó dýiût..."
</p>

<p>
Naktinis mink÷tesnio bûdo - graýiai padókojo kunigóliui, galvÝ i÷
savo kregýdýiù lizdo i÷ki÷ñs, kad aplankó, kad vis uýtaria ir sugódina
nedorólius, bet jam paßiam nieks jau - nei Dievas, nei nelabasis
nebepadós... Numiró rankeló darbininkó, ir ýmogaus nebór... Argi
didelis dýiaugsmas senatvój ýiurkes ganyt? Daugiau pavargsta ÷itokõ
pajuokai sugalvotÝ tu÷ßiÝ darbÝ svetimiems dirbdamas negu seniau savo
ýemelój nuo au÷ros iki sutemù paskui arklÝ sekiodamas, mó÷lÝ mó÷damas
ar sunkiausiÝ akmenõ i÷ dirvos kaip kûdikõ keldamas, glóbõ galulaukón
jaunystój ne÷damas ir namo sienon mûridamasÝ Ne górimas, ne
drybsojimas ÷iauduos kaip kiauliui jam, Naktiniui, saldýiausia buvo...
Ogi jau giliÝ naktõ baigus akót, arklõ i÷kinkius, kojas ir rankas
kubilóly ÷variai nusimazgojus , pagaliau prisóst menkai valandólei ant
slenksßio. Dangus toks gilus, tamsa kaip trÝ÷i sultinga ýoló - negali
atskirt, kur i÷akótas, prakaitu palaistytas laukas susilieja su
dangum, o ývaigýdós spindi kaip plaßia sauja pasóti ir nelygiai
prasikalñ ÷viesos grûdeliai... Tada gi ÷irdis pati aikteli i÷ gerumo
ir saldýiai atsidûsta: "Dievulóliau, kaip ramu!.."
</p>

<p>
Ir todól tro÷ko Naktinis, kad bent jau dienas baigñs galós saldýiai
rymot su savi÷kiais kad ir ant paßio paskutinio dangaus laiptelio...
</p>

<p>
Uýgesus Naktiniui, smuklininkas su savo paßia lyg apgailestaudami
lingavo galvom, nepaliaudami degtinñ pilstyt: ÷itokõ dorÝ ir darb÷tù
vyrÝ, savo seneliukÝ, be laiko ragana Naktinienó õ kapus nuvaró per
savo bjaurù uýsispyrimÝ - ir mergaitñ ten pat nuvarys, ÷altu vandeniu
kaip kokõ linù pódelõ mirkydama ir be gailesßio trinkdama. Argi jie,
Grabós, ÷irdies neturi, nesurastù smuklój laisvesnós kerßios, ir darbu
neapkrautù - pa÷luotù retkarßiais, ÷ukes surankiotù, vis tarp
ýmoniù... galgi ir kaip giminós, kaip savi ýmonós susigyventù! Gana
jai, raganai, i÷dýiuvusiai kaip kartis, grñýiot akimis ir kaip
beprotei vapaliot savo uýkeikimus... Argi Grabó kaltas, kad ßia õ
lietuvi÷kus kra÷tus atsikraustó, tokia karaliaus valia: kur kvießia
karalius, ten ir vaýiuoja i÷tikimas valdinys - visi jo popieriri su
antspaudais, ir leidimais smuklñ atidaryt kaip ÷ventas paveikslas vir÷
indaujos pakabintas!
</p>

<p>
öitokias kalbas i÷ ýmoniù girdódama, Naktinienó geriausiu rûbu pati
apsivilko, Lotñ i÷prausó, i÷÷ukavo ir aplankó lietuvi÷kuose kapeliuose
besiilsintõ Naktinõ, ir apsakó jam paskutines naujienas: kad be
svetimù pagalbos susitvarko, dar metai kiti, ir prasigyvens i÷ mezgimo
ar kokiam ligos suriestam dieglius varydama, ar pienui pradingus
moteri÷kom pagelbódama ... O grõýdamos ómó ir uýsuko lyg niekur nieko
õ savo gimtus namus, paverstus smukle, atsisódo uý stalo kampe. Grabós
pati susivólusi i÷lindo i÷ gyvenamo galo, ýmones uýuodus, ir metós
atgal alpdama ir klykdama, kad tÝ raganÝ greißiau laukan varytù...
</p>

<p>
" Bene vól ÷audysit?" - drÝsiai paklausó Naktinienó, lyg kiaurai per
sienas matydama, ir Grabó nusikeikñs blo÷kó kampan sugódintas ÷autuvÝ
ir dar aprókó savo ýmonÝ: smukló vie÷a vieta, gal i÷gert uýójo, tai ir
girdykim kaip brangiausiÝ vi÷niÝ, kad jai protelis susidrumstù...
</p>

<p>
Bet Naktinienó nusijuokó ir atstûmó góralÝ: "Aßiû, tuoj keliausim...
Pragaro priemene mûsù namelius pavertót".
</p>

<p>
Tada rudagalvio ýmona visai õsidrÝsinus i÷lindo ir ómó ÷aipytis: "O
kurgi para÷yta, kad ÷itie namai jûsù, gal ra÷tÝ kokõ ant bra÷kanßio
valdi÷ko popieriaus turit su antspaudais?" - "Kaip neturósim,
÷eimininkais bûdami, - at÷ovó Naktinienó. - Mûsù popieriai tikri, be
klastos ir apgavysßiù.. ýemój uýkasti ir paslópti!"
</p>

<p>
Nusijuokó i÷drÝsójñ Grabós, susiývalgó - matyt, pagalvojo, i÷kvailójo
ragana, jeigu ir turójo kokõ senù laikù bevertõ ra÷tÝ, ir tÝ ýemón
supûdyti õki÷o. Ir tada rudagalvis, dantis rakinódamas, paklausó: "
Tai paskubókit, kol dar tie popieriai nesupuvo, atkapstykit, ir
pasibylinókim teismuos, kad tokie narsûs... Galgi pats karalius su
visais ministrais ant jûsù popieriù antspaudus uýdójo? "
</p>

<p>
Palingavo galva Naktinienó ir, pakólus virpantõ, jau
nebei÷sitiesiantõ pir÷tÝ i÷sukiotais nareliais, parodó õ smuklininkÝ:
"Kam mums jûsù antspaudai, nedoróli? Ateis laikas, ir mes savo
popierius i÷ ýemós i÷kasim. Þia gyveno mano tóveliai ir proseneliai,
jie savo kaulais paliudis..."
</p>

<p>
Virpantis moters pir÷tas, tik i÷ gyslù, sÝnaróliù, kraujo sudarytas,
regis, ne ÷audyklós vamzdis, bet ko gi ÷itaip Galijotas i÷balo ir
ramybñ prarado? Kalbójo, kad Grabó ne vienÝ auksinõ Teisójui õ delnÝ
õspraidó, kad praýudytù raganÝ Naktinienñ. O Teisójas pinigus ómó ir
didelõ smagumÝ turójo ir i÷ smuklininko pasi÷aipydamas, ir Naktiniù
÷eimynÝ vis kaip kokõ skruzdelynÝ padraskydamas ir smalsiai
stebódamas, kaip jie lyg vabalóliai i÷ paskutiniù ginasi...
</p>

<p>
Patiko jam ÷itoks ýaidimas, net sveßiams dvaran uýgriuvus, po soßios
vakarienós su ýiburiu vesdavo visas ponias ir paneles pasiýiûrót tos
Naktinienós, üiurkiù karalienós, gal ir paßio taip pramintos, namelio,
vir÷ ódýiù prie akmens sienos prilipinto... Juk tiek visokiù ÷nekù,
tikrù ir prasimanytù, prisiklausius, norójosi patirti, kaipgi atrodo
ta atsiskyróló üiurkiù karalienó, kuri visù ýmoniù nekenßia ir su
ýiurkómis mieliau bißiuliaujasi... Gal net pavyks pamatyt kokiÝ
milýini÷kÝ atsiganiusiÝ ýiurkñ su baltu mezginiù rai÷teliu ant kaklo,
kuri, i÷girdusi Naktinienñ su mergaite lietuvi÷kus potierius kalbant,
irgi sudeda priekines kojas, uodegÝ nuo karties ýemyn nuleidusi, ir
savi÷kai meldýiasi. Panelós ir ponios i÷ baimós aikßiodavo, õkau÷ñ
ponai kviesdavo i÷lõst pinigais ývangindami, o nekantresni ir galvas
namelin õki÷davo pasilipójñ ir pamatydavo i÷dýiuvusiÝ moterõ balta
galva, balßiausiais mezginais savo nudryýusõ rûbÝ pridengusiÝ, ir
mergaitñ, nudelbusiÝ akis - tik rankelós kruta be perstojo ir timßioja
siûlelõ.. Abi kaip medinós, õ jokias kalbas nesileidýia, kada pra÷o
pa÷aukt mokytas ýiurkes ir parodyt ponams ýiurkiù baýnyßiÝ... Tik jei
kuris mezginiù apykaklós õsigeidýia, paai÷kina, kiek joms moka ponia
ömitienó, kiek atskaito uý siûlus, malkas ir pastogñ... Apie mezgimÝ,
apie ra÷tus - kodól nepakalbót, ir Naktinis, kol gyvas buvo, galójo
tokiem sveßiam maloniai i÷ai÷kint, kada rugius laikas pjaut. Tie,
linksmybes sau darydami, vis klausinódavo, kodól bûtinai ÷e÷ias
savaites, rugiams i÷plaukójus, reikia laukt, kodól ne dvi ar de÷imt...
Arba Naktinis jiems i÷ai÷kina, kad, jei sninga lapams dar nenubyrójus,
tai labai smarki ýiema bus. Poneliai dantis rodo, nenori ÷altos
ýiemos, girdi, lieps tarnams medýius purtyt, ir lapus nubyrins! O tada
kokia bus ýiema? Stebójos naktinis jù kvailumu. Bet apie ýiurkes
Naktiniai nó girdót nenorójo, gódijos savo tarnybos. O kaip tik su
Naktiniene paskutinõkart ponas Kristijonas ÷nekójos, Vyskupo
papra÷ytas i÷siai÷kint, kokias gi ýiurkiù baýnyßias kaýkokia nepilno
protelio moteris õrengus, ar nesityßioja i÷ vie÷paties? Uýgavo
Naktinienñ apie ýiurkes kunigólis klausinódamas, ir labai jau prastai
atrodó moteris, vos i÷ patalo atsikóló.
</p>

<p>
" Negi toks ÷ventas ýmogus kaip Vyskupas neturi kÝ veikt, kad ýiurkóm
susirûpino? Ginamós kaip galim, turim ßia vienÝ tokiÝ - didelius
mokslus kandus, statinój ilgai palaikyta viena ýiurkó kraugeró labiau
nei Erodas galabija savi÷kius: ir tóvus, ir kûdikólius, ir visÝ savo
gentõ... Tai negi ir kunigóliui su Vyskupu galvÝ skauda, kad tokia
sena galvaýudó dantis i÷÷iepus , atsitûpus savi÷kai atgailauja?" -
÷itaip i÷kalbójo Naktinienó.
</p>

<p>
VisÝ gyvenimÝ klebonas grauýósi moterõ prisimindamas, ir net
artimieji negalójo nuramint, kadangi nieko nedoro nepadaró ir kunigo
garbós nesuter÷ó. Kas kad po to apsilankymo Naktinienó greitai numiró
- neýinai nei dienos nei valandos! Labai kentójo paliegusi, kad purvu
apaugo ir apsileido ir kad naktõ ta paßio Vyskupo nemalonón patekusi
ýiurkó galvaýudó tampó jÝ skaudýiai uý plaukù, todól net apsiverkó:
ai, ai, plaukai taukuoti! Tai naktõ atsikóló klejodama ir vienmar÷kinó
i÷smuko vandens ie÷kot - nebeturójo nei malkeliù, gal ir kûrent buvo
uýdrausta - nuójo prie lovio galvijams girdyt, bet gal drumstas vanduo
lovy jai pasirodó, o i÷ ryto rado jÝ prie ölavós parkritusiÝ... Lytys
dar plaukó upe - gulójo ant kranto galva ýemyn, o vanduo skalbó
plaukus...
</p>

<p>
Na÷laitñ Lotñ paómó õ dvaro kambarius, ir ten uýdaryta kaip darb÷tus
ir tylus vorelis su siûleliais nuo ryto iki vakaro bûró, ir ponia
ömitienó kraipó galvÝ: i÷ kurgi toks vabalas, piemenó i÷ kiaulidós,
neregóto graýumo ra÷tus nusiýiûrójo, o gal tik rojui tokie pauk÷ßiai
gieda, ývóreliai ganos ir tokio ývaigýdós ýydi?..
</p>
<pb n=008>
<p>
Balti ratilai rangósi tvenkinio pavir÷ium ir nyko raudonais krûmais
apaugusiame krante. Belapós ÷akos graibstó ratilus ir svaidó ant
krûmù. Balti dryksniai bla÷kósi kaip vójo draskomas tinklas.
</p>

<p>
Mano kojos grimzdo õ lûýtanßiu ledu bra÷kantõ tvenkinio dugnÝ.
</p>

<p>
Vanduo kilo ÷launimis, apglóbó pilvÝ, pasiekó krûtinñ, plovó peßius,
bet nepajógiau pasukti galvos, paki÷ti i÷dýiuvusiÝ burnÝ po srove.
</p>

<p>
Staiga vanduo nuslûgo. Pasijutau su÷alñs õ ledo gabalÝ.
</p>

<p>
Kaýkas stovójo uý nugaros. Norójau atsisukti - ledinós kojos
neklausó; bandýaiu atsiremti õ krûmÝ - ranka atskilo nuo peties ir
pakibo ÷akose.
</p>

<p>
Negyvelio balta ranka gulójo ant krûmo, paskui pasviro ÷akose. Kaip
ýuvis tinkle.
</p>

<p>
Tamsa nukrito ant peßiù ir prislógó. Minutólñ spoksojau õ jÝ, paskui
pajutau save, i÷girdau rimstanßios ÷irdies stuksójimÝ.
</p>

<p>
Pa÷okau i÷ fotelio ir pravóriau langÝ. Gatve skubójo ýmonós,
kasdieninis autoveýimiù srautas. Centrinós laikrodýio stróló buvo
persmeigusi septynis.
</p>

<p>
Rytas !
</p>

<p>
Ulos nebebuvo lovoje. Nei vonios kambaryje. Ula tikriausiai jau
artójo prie Kopenhagos.
</p>

<p>
Ant staliuko, ÷alia tu÷ßio ÷ampano butelio, pamaßiau tamsia oda
apmu÷tÝ dóýutñ. Pavarßiau jÝ, neradñs jokio õra÷o, vól paguldýiau.
Vonios kambaryje atsigóriau i÷ ßiaupo, paskui, kiek pasvarstñs ,
nusiprausiau po du÷u, nusiskutau barzdÝ spintelóje rastu aparatóliu.
</p>

<p>
Pastovójau prie lango, ÷yptelójau õ KopenhagÝ skubanßiai Ulai ir
vidaus telefonu paprasßiau pusryßiù.
</p>

<p>
Mergina burbtelójo kaýkÝ pana÷aus õ "labryt" ir trenkó padóklÝ ant
staliuko.
</p>

<p>
- Pataikóte! - juokiausi. - A÷ irgi ýmogýudi÷kai nusiteikñs. KÝ
uýmu÷ame ÷iandien, susitarkime.
</p>

<p>
Ji truktelójo peßiais: eik po velniù su tokiu humoru !
</p>

<p>
Taßiau prie durù atsigrñýó:
</p>

<p>
- Jums malonu ÷aipytis, o mane atleido i÷ darbo.
</p>

<p>
- Va kaip! Padekite tÝ nelemtÝ vie÷butõ: savininkas atsisós ant
bedarbio kortelós, kaip ir jûs.
</p>

<p>
Ji pasiýiûrójo õ mane, nusprendó, kad turtingas kvailys dar
nei÷sipagiriojo, ir pok÷telójo durimis.
</p>

<p>
Bloga nuotaika visi÷kai subjuro.
</p>

<p>
Po pusryßiù surûkiau cigaretñ ir pasukau paslaptingosios dóýutós
raktelõ.
</p>

<p>
Gelsvo metalo olmekù skraidanti gyvató ýiûrójo õ mane ir ÷ypsojosi.
Keista roplio ironija, nesuvokiama.
</p>

<p>
Uýra÷ù knygutós lapelyje, kuriame buvo ir melagingas motinos adresas,
Ula brûk÷telójo du trumpußñius sakinius:
</p>

<p>
Sudiev, Tomai. Aßiû uý globÝ.
</p>

<p>
Taip, Ula, neklysti, ji bandó pavogti senienÝ tavo rankomis. Palikai
jÝ Briuselyje, numetei pir÷tus ir sielÝ deginanßiÝ apgaulñ? Ak, Ula,
ji vis tiek sekios paskui tave, metù metus nuodys mintis apie staiga
sugrõýusiÝ ir vól pasislópusiÝ motinÝ. Mylimo ýmogaus apgauló, Ula,
kaip kum÷ßio smûgis õ vaiko veidÝ.
</p>

<p>
Vie÷bußio registracijos patalpose uý durininko pertvaros pamaßiau
auk÷tÝ ir riebù, jau treßia diena skaudanßiu pilvu buldogÝ
Trukßiodamas trumpa nosiuke, jis vartó naktinio durininko
registracijos knygÝ, tikrino ant virbelio suvertas sÝskaitas.
</p>

<p>
Rytinós pamainos vaikinas sódójo uýstalóje. Nulenkñs krûpßiojanßiÝ
galvÝ, maýas maýytis savo menkystóje.
</p>

<p>
Padaviau buto raktÝ buldogui ir paklausiau, kiek skolingas.
</p>

<p>
- Viskas apmokóta, - pavartó sÝskaitÝ. - Man labai labai nemalonu...
leiskite patikrinti dóýutñ? Daýnai i÷ne÷a pelenines, skutimosi
aparatólius... Viena amerikietó pasiómó net paklodes. Prisiminimui,
juokósi turtingiausio kra÷to atstovó, prisiminimui... Taigi
neõsiýeiskite, atleiskite mûsù paproßius.
</p>

<p>
Atidariau dóýutñ ir parodýiau statulólñ.
</p>

<p>
- Jûs - skulptorius? - bjaurójosi olmekù menu nieko negerbiantis, net
karaliaus rankne÷õ tikrinantis vie÷bußio savininkas. - Nó velnio
nenutuokiu apie modernùjõ menÝ, bet jûsù darbas lyg ir pavykñs.
</p>

<p>
- Puikus darbas ... - paglosßiau i÷ gódos deganßios dievybós akis. -
Kaýkas man pasakojo, kad olmekai ne vien puodus lipdydavo.
</p>

<p>
Prie durù blykstelójo vakar galvon atklydusi mintis.
</p>

<p>
Sugrõýau.
</p>

<p>
- Ie÷kau darbo, - bandýiau ÷ypsotis. - jeigu reikalingas durininkas,
pra÷om, jûsù paslaugoms. Moku abi kra÷to kalbas, trupinólõ angli÷kai,
tiek pat ispani÷kai. Esu ir pamokytas, galóßiau talkininkauti
vie÷bußio sÝskaityboje. Girk÷noju protingai, kvotos teisójo nepaýõstu.
jeigu susitarsime, pristatysiu gyvenamojo kvartalo policijos komisaro
liudijimÝ, kad esu ramus ir doras pilietis.
</p>

<p>
- Miegate brangiausiame auk÷te, o paskui pra÷ote darboÝ - nustebo
vie÷bußio savininkas.
</p>

<p>
- Kas jums sakó, kad pra÷au? Mielas pone, tik siûlau savo rankas uý
mónesinõ atlyginimÝ, ir viskas.
</p>

<p>
- Dabar mums nereikalingas durininkas, - amsójo buldogas.- Taßiau
palikite adresÝ, gal vóliau...
</p>

<p>
- Man darbo reikia dabar. Pala, ar ne Sartras tvirtino, kad ýmogus
gyvena dabartyje, o ateitis ir visa kita neturi jokios reik÷mós?
</p>

<p>
- Sartras? - paglostó pir÷tu niekingai atkritusiÝ lûpÝ ir surado
÷aunù atsakymÝ: - Sartras kaýkada miegojo tame auk÷te, kur ir jûs
praleidote naktõ, bet ryte darbo nepra÷ó. Likite sveikas! Beje,
nemógstu pasipûteliù.
</p>

<p>
- Ir a÷.
</p>

<p>
Autobuse pasijutau nejaukiai. Susitiko blogai miegojñ kvailiai ir
pradójo drabstytis subjurusios nuotaikos skutais. Kodel prisi inaiu
SartrÝ? Gal todól, kad ant vienos sienos maßiau ir filosofo para÷Ý...
</p>

<p>
Andýelika jau buvo i÷valiusi kavinñ, plovó prieangõ. Padójau dóýutñ
ant laiptù, paómiau i÷ jos rankù skudurÝ. Ji atsisódo ÷alia dóýutós,
nusitempó gumines pir÷tines ir pakraipó graýiÝ galvÝ:
</p>

<p>
- Nesuvokiu tavñs, Tomai... Kartais nori pasirodyti paprastas ir
paslaugus kaip kaimo bernelis, bet neilgam: tuoj pat vól pikta rauk÷ló
kaktoje, brahmano abejingumas mums, tavo dirýo nesiekiantiems
parijams. Daýnai pagalvoju, kad tavyje du ýmonós gyvena.
</p>

<p>
- Kiekvienam kvailiui sava tragikomedija, Andýelika.
</p>

<p>
- Ir kalba paini, pilna mõsliù. Tarsi ne pa÷nekovui, o sau
atsakinótum. Kvailas? Man atrodo, tu net per daug gudrus, Tomai. Kas
mató kvailÝ kunigÝ?
</p>

<p>
- A÷, Andýelika. KiekvienÝ rytÝ, skusdamasis barzdÝ, matau.
</p>

<p>
Ji uýsidegó cigalilñ, õkvópó didýiulõ gumulÝ ir uýsimerkó. Kai
pradójo dusti, i÷pûtó dûmus ir atrómó apsvaigusiÝ galvÝ õ laiptus. Vól
õkvepó ir vól uýsimerkó.
</p>

<p>
I÷plovñs prieangõ, nusimazgojau rankas ir prisódau ÷alia.
</p>

<p>
- Patarßiau ha÷i÷Ý, - juokiausi i÷ jos apdujusiù akiù. - Treßiame
tavo barako auk÷te gyvena du afrikießiai. Jie, kaip visi
ýinome,smalina ha÷i÷Ý ir mielai padovanotù gabalÝ.
</p>

<p>
Ji truktelójo petõ. Atrodó pavargusi, pamólusiais poakiais.
</p>

<p>
Tikriausiai praójusiÝ naktõ üanas negrõýo namo, kaip neretai jam
pasitaikydavo.
</p>

<p>
Kasdien Andýelika i÷gerdavo du tris butelius vyno. Gudraudama,
atskiesdama vandeniu, papildydama nebaigtÝ stiklÝ. Kitaip negalójo,
nes jos ÷launis ir krûtis glostantys seniokai mokódavo ne tik uý savo
stiklus, bet ir uý tai, kÝ ji i÷gerdavo. "öunyno" vaikinai jos nemógo;
Andýelika, tvirtino jie, i÷skyrus pinigus, nieko nemyli.
</p>

<p>
üanas buvo vedñs, amýinai bepinigis, o Andýelika vis tiek jõ mylójo.
Savoti÷kai, ýinoma, neprisiri÷dama i÷tikimybós grandine, bet ir to
ry÷io kitaip nepavadinsi kaip meile.
</p>

<p>
Ir Andýelika buvo i÷tekójusi. Dól kitos jÝ atstûmñs vyras retkarßiais
uýsukdavo õ kavinñ, i÷gerdavo stiklÝ alaus, papasakodavo apie savo
dýiaugsmus ir rûpestólius, pabußiuodavo buvusiÝ ýmonÝ õ skruostÝ ir
i÷eidavo. O i÷siskyróme, Tomai, dól arkliù. Kaip tai dól arkliù,
Andýelika? Taip, Tomai, dól kiekvienÝ savaitgalõ ratuku bóganßiù
arkliù: mano vyrelis yra arkliù lenktyniù sirgalius.  Kadangi pinigù
reikójo daugiau, negu mûsù krautuvóló galójo parûpinti, mano vaikinas
susirado turtingÝ na÷liukñ. Po keleriù metù, i÷÷vaistñs jos turtelõ,
pasibeldó õ duris, bet a÷ jau buvau apsipratusi vienumoje.
</p>

<p>
- Tomai... - Andýelika ýiûrójo pro atviras duris õ gatvñ ir kaýkÝ
mÝstó. - Tomai, kodól tu nevedi?
</p>

<p>
- Kodól? - Pasiýiûrójau õ jÝ : Va kÝ sugalvojo! - Man atrodo, niekada
nei÷drysiu perýengti paskutinio slenksßio.
</p>

<p>
I÷ pradýiù buvau õsitikinñs... õtikinójau save, kad laikas viskÝ
nustums uýmar÷tin, bet, reikia prisipaýinti, niekas neuýsimir÷o, bógu
ratuku apie tai, kÝ uýkasiau. Pavargau, nusibodo... Nei pirmyn, nei
atgal!
</p>

<p>
- Nesuk õ ÷onÝ. A÷ rimtai.
</p>

<p>
- Ir a÷, Andýelika, ir a÷.
</p>

<p>
- Nuo÷irdýiai tau patariu: vesk! Kunigystón tu, berneli, nebegrõ÷i,
laikas protingiau gyventi. Susipurtyk, Tomai, prasikrap÷tyk akis! Tu
÷viesesnio gyvenimo vertas, ne tau ÷itos pajuodusios "öunyno" sienos.
</p>

<p>
Dar metai kiti - ir pamir÷i rytais nusiskusti barzdÝ, pasikeisti
mar÷kinius, pagarbÝ ýmonóms, jù paproßiams. Mano barako koridorium
praójo daugybó vaikinù, gerai õsiýiûrójau õ kiekvienÝ. Keitósi veidai,
bet jù gyvenimóliai vienodi kaip lietaus la÷ai. Ir tiems, kurie dabar
ßia gyvena, galiu pasakyti: tu, vaikine, baigsi I÷gelbójimo armijos
prieglaudos kampe, tu - pami÷usiù girtuokliù psichiatrinóje, tu
pasikarsi savo dirýu, tave uýsmaugs silikozó ir nemigo naktys prie÷
butelõ - ir taip toliau. Apie trumpam uýkliuvusius nieko neýinau, jie
ateina ir i÷eina. Gal õ kitÝ "öunynÝ", o gal - õ ÷viesesnñ dienÝ.
Afrikießius suprantu: jie bedarbiais geriau gyvena mûsuose, negu savo
kra÷te dirbdami. Slavai sako: rytoj viskas pasikeis, ir mes grõýtame õ
laisvÝ tóvynñ. Ispanai, italai, portugalai vól kitaip samprotauja ,
kitaip ramsto savas viltis ir lûkesßius. Visus suprantu, o tavñs,
Tomai, taip ir nesuvokiu. Tu ne gyveni, o tik kasdien ýudai gyvenimo
dalelñ. Neõsiýeisk, i÷sakiau kÝ galvoju, kokiomis akimis matau antrojo
auk÷to nuomininkÝ.
</p>

<p>
I÷metó nuorûkÝ õ gatvñ ir atsistojo.
</p>

<p>
- Gersi vyno? - skubójo apsimokóti uý paslaugÝ. - Pa÷ildyto, su
citrina?
</p>

<p>
- Aßiû. Jau devynios, o nó vieno reikaliuko nesutvarkiau . Þiao,
Andýelika.
</p>

<p>
Laiptuose pasivijo jos balsa:
</p>

<p>
- Uýeik pas EmÝ! Vakar ie÷kojo tavñs.
</p>

<p>
Pasikeißiau mar÷kinius ir valandólñ spoksojau õ veidrodõ. Ant
staliuko prie lovos vienodais smûgeliais laikÝ trupino senas i÷gvórñs
ýadintuvas. Nurijau neýinia i÷ kur atkilusõ atodûsõ ir nuójau pas EmÝ.
</p>

<p>
Ema Degard sódójo prie lango, atsukusi õ duris sveikÝjÝ veido pusñ.
Pro atviras kito kambarólio duris buvo matyti paskubomis uýklotos
lovos kampas ir pusó kartoninio paveikslo vir÷ jos. Atsirómiau õ duris
, pradójau graibytis cigareßiù.
</p>

<p>
- Sósk, Tomai, - i÷spaudó ÷ypsenÝ Ema. - PuodukÝ kavos?
</p>

<p>
- Pastovósiu, - papurßiau galvÝ, nes kambaryje buvo tik viena kódó.
</p>

<p>
Ie÷kojo spintelóje puodukù. Graibó kaip akla. Padójo virtuvÝ ant
dujinós krosnelós ir tik po minutólós prisiminó, kad jis tu÷ßias. Ir -
vis ÷onu, kliuvinódama uý baldeliù, kad nepamatyßiau sumu÷to poakio.
Mólynó jau buvo i÷blukusi, bet Ema jautó smûgõ kaip purvo dróbsnõ,
dangstó delnu nuo kitù ir savñs. Kvaila, ýinoma, bet kas nekvaila jos
dabartiniame gyvenime?
</p>

<p>
Alis buvo ne tik svaiginamai ÷aunus , bet ir protingas vaikinas:
greitai suvokó, kad Ema nei÷eis, reikós i÷mu÷ti kum÷ßiais. Berberui
moteris neturójo sielos, tebuvo Alacho dovana visagaliui vyrui.
Tikriausiai jis net nepagalvodavo, kad Ema mir÷ta su kiekvienu smûgiu
õ stingstanßias siaube akis.
</p>

<p>
Neseniai, rodos, vakar jis bußiavo tas "graýiosios gazelós akis",
÷nabýdójo: myliu tave, Ema, myliu kaip beduinas savo oazñ!
Skruzdóli÷kai darb÷tus Degardas puldinójo nuo vienos statybos prie
kitos; ten reikójo uýbaigti, kitur skubiai pradóti - ir tik vóliau,
kai pervartó suduýusios ÷eimos skeveldras, pamató, kad pats atvedó
nelaimñ õ namus.
</p>

<p>
Taip, Alis buvo ne tik ÷aunios i÷vaizdos, bet ir rimtas, stropus
vaikinas, todól jõ, o ne kurõ kitÝ savo darbininkÝ Degardas pasirinko
vilos ap÷ildymui sutvarkyti. Didýiausias kvailys bûtù suvokñs, kad per
tÝ laikÝ galima sutvarkyti karali÷kùjù rûmù ap÷ildymÝ, bet Degardas
nieko nemató, nieko nepajuto; Degardui viskas ramiausiai stovójo savo
vietose ir pajudódavo tik jam pa÷aukus. Kaip ir ýmona, kaip graýioji
Ema, kuriÝ prisimindavo ÷e÷tadienio vakaro "faire l'amour".
</p>

<p>
Kai pagaliau ap÷ildymas pradójo veikti, Alis sugrõýo prie naujai
pastatytù namù baigos, bet staiga suliepsnojusi meiló neuýgeso. Po
keliù mónesiù kanßios Ema prisipaýino vyrui, kad nemyli jo, susirinko
bûtiniausius niekelius ir atójo õ "övento Petro ÷unynÝ".
</p>

<p>
Vaikinai pritilo ir susiývalgó: tokia graýi, tokia kilni ponia
berberio lovoje! Po mónesio Alis pasigedo anksßiau paki÷amù
tûkstantiniù ir susimastó. Blogiausia, kad Degardas atleido i÷ darbo
ir neskubójo susigrÝýinti per toli nuklydusios ýmonos, - tik
truktelójo peßiais ir toliau stató namus, tarsi nieko nebûtù õvykñ.
Bepinigó ir ÷velnutómis, darbo bijanßiomis rankomis meiluýó greitai
nusibodo ir vis stipriau verýó õ mai÷Ý pakliuvusiam Aliui gerklñ. I÷
meile deganßio vaikino i÷lindo ýiaurus tironas : viskas, kÝ Ema
padarydavo, buvo nevykñ, kvaila ir negraýu. Prasidójo stumdymas, kieto
delno pok÷telójimai per skruostus, o paskui ir kum÷ßio smûgiai.
</p>

<p>
Sa÷a pasigóró ir nuójo pas AndýelikÝ.
</p>

<p>
- Daugiau nebegaliu! - ÷aukó kavinóje. - KiekvienÝ ÷e÷tadienõ tas
negras pasigeria ar tik apsimeta girtas ir pradeda dauýyti EmÝ. A÷ gi
viskÝ girdýiu per plonÝ sienÝ! Anksßiau dienÝ naktõ girgýdindavo lovÝ,
dabar - jos kaulus. Dejuoja, verkia, turbût ir ÷liauýioja prie÷ tÝ
÷unbybõ... Arba tu, Andýelika, sutramdai jõ, arba a÷ nusidobsiu
kasyklos kirvuku!
</p>

<p>
Andýelika pasikalbójo su Aliu, ir dauýymas liovósi. Ne, purtó galvÝ
Sa÷a, dabar viena ranka mu÷a, o kita uýspaudýia jai burnÝ.
</p>

<p>
- Reikós pasitarti su Nikolajum, - urzgó vaikinas. - Vienas
neõveiksiu - kur man, ývirbliui, tokõ jautõ! Dviese kitas reikalas.
</p>

<p>
Alis pajuto, kad grósmó kaupiasi vir÷ galvos, ir atgniauýó kum÷ßius.
Kurõ laikÝ Ema nebedangstó veido, paskui mólynós vól pasirodó.
</p>

<p>
Góróme kavÝ. Ema sódójo susigûýusi, mÝstó ir permÝstó savo nedaliÝ.
Prisiminiau, kad reikia skubintis pas LeonidÝ Aristotelõ:
</p>

<p>
- Andýelika sakó, ie÷kojote manñs?
</p>

<p>
- Tomai... - apsisprendó be õvadù, - padósi man?
</p>

<p>
- Padósiu, Ema.
</p>

<p>
- Net neýinodamas, ko papra÷ysiu? - nusijuokó.
</p>

<p>
PirmÝ kartÝ girdýiu tavo juokÝ, Ema. Kaýkas apsivertó dauýomoj
galvelój? Pagaliau suvokei, kad Alis niekada nemylójo tavñs?
</p>

<p>
- Paskolinti pinigù? Paskolinsiu. Beje, ne daugiau kaip tûkstantinñ,
nes i÷ viso tris teturiu . Nutrenkti Alõ nuo laiptù? Nutrenksiu. Galiu
sulauýyti jam de÷inñ rankÝ. Kad suýinotù, kas yra skausmas.
</p>

<p>
- Nekalbók apie tÝ kirmólñ! - nusipurtó. - Kaip a÷ atrodau, Tomai?
Nepradók gudrauti, sakyk tiesÝ.
</p>

<p>
- Sulysusi, pably÷kusi, bet vis tiek graýi.
</p>

<p>
- Ak, Tomai, Tomai! Jeigu neýinoßiau, kad tu kunigas... Veidas...
mólynó poakyje?
</p>

<p>
- Tik gelsva dómeló. Kiekvienas pagalvos: nuo saulós.
</p>

<p>
- Tikrai?
</p>

<p>
- Kodól turóßiau meluoti, Ema?
</p>

<p>
Pasirausó rankinuke ir padavó staßiakampius ir tiesias linijas
mógstanßio lai÷kutõ.
</p>

<p>
Ema.
</p>

<p>
Man atrodo, kad po ÷e÷iù mónesiù atostogù laikas pagalvoti apie
namus.
</p>

<p>
Degardas
</p>
</div1>

<div1 type=file n=text3.doc>
<pb n=009>
<p>
Kvaraciejau, tik tu vienas gali suprasti, kas tai yra pavasario rytas
Kaune! Tu neduosi meluoti, kaip viskas prasideda staiga, sakytum, kas
i÷÷autù i÷ bebalsós patrankos. üinai tu, kaip kûnÝ sukrato drebulys, o
aplinkui ÷óma, viena koja dar naktyje, o kita - dienoje, nebóra
nakties, dar nóra ir dienos, sustingus belaikó akimirka. Paskui ÷ómas
niekas pradeda sroventi balzganu prie÷au÷riu, kuris tai pritemsta
pilk÷va prieblandóle, duodamas ÷uolõ atgal, tai ry÷kiai tvinsteri, bet
po kiekvieno atkrißio vis plaßiau praskleisdamas dienos uýdangÝ,
mainosi veidas gimdanßios motinos pirmapradýio i÷gÝsßio stingulyje,
devyniuose prakaituose, mainosi veidas ýemós gimdytojos ÷altame rasos
guolyje, ÷ómose prietemos drobulóse, ir ÷tai pergalingai nu÷vinta
naujagimis rytas, nusispardo juodas mar÷kones, praklykdamas visais
pauk÷ßiù giesmininkù lieýuvóliais.
</p>

<p>
Bebalsós patrankos ÷ûvis, timtelójñs benaktybóje ir bedienybóje,
nusviedýia ÷e÷ólius õ miesto sodo patvorius, o nespójus apsiýiûróti,
jù jau ten ir nebóra, lyg kas juos ranka bûtù atómñ, visur tik
ßiurena, liulena , tvinsta baltas laikas. Ir taip viskas ilgam sustoja
, tvyroja tik õsitikinimas, kad naktis pralo÷ó bylÝ, õvyko dienos
pergaló, o laimójusios mû÷õ jógos pasitraukó õ pa÷alius, palikñ
aplinkui niekieno laikÝ, palikñ drobñ ir daýus be dailininko, kol
sauló pradós tapyti pirmuosius rytmeßio paveikslus . Tu÷ßian
tarplaikin triuk÷mingu verpetu õsilieja pauk÷ßiù giesmós ir pripildo
visa, kas yra tarp dangaus ir ýemós.
</p>

<p>
- Brrr! - sukaleno dantimis poetas Kvaraciejus, pabudñs miesto sodo
pavilijone, gulódamas ant paklotù laikra÷ßiù.
</p>

<p>
Nakties sudrókintomis stygomis perbóga smißius, klausosi, ar gerai
skamba gama, ÷vilpteli fleita bandomÝjõ trelõ, sustoja patikrinti,
kaip i÷ójo, o paskui pilnais instrumentais trenkia au÷ros simfonijÝ.
</p>

<p>
- Ne÷ildo manñs dainos! Ach, kad taip dabar vienÝ kleboni÷kÝ! -
sumykia poetas ir õsitraukñs ÷varkelin aprasojusias ausis, vól
stengiasi uýmigti. - Kad taip vakare begerdamas bent vienÝ kartÝ
susiprastum pasilikti la÷elõ rytojui, taip sakant, rasai nusikrósti!
Deja, tam mes ir menininkai , kad nesirûpintume rytojum, ûtata, ÷alta,
pyragai nemalta!
</p>

<p>
öiuo pamir÷tu, niekam nepriklausomu metu panaktinis, i÷siilgñs
ýmogaus balso i÷ Laisvós Alójos suka miesto sodan, sustoja prie
pavilijono.
</p>

<p>
- Ei tu tenai, ýmogau, ko taip knarki?
</p>

<p>
- Jeigu manñs nevesite õ nuovadÝ, tai pra÷au netrukdyti, ponas
policininke, - õ sienÝ nusikreipñs ÷apa Kvaraciejus.
</p>

<p>
- A÷ - tiktai panaktinis, ir ne ponas, ar nenori uýsirûkyt.
</p>

<p>
Samagono, pagirioms labai norisi, ýinau? Turiu labai stiprios
pernyk÷tós, net akys prakaituoja!
</p>

<p>
- Duok greißiau! Bet ne, gal turi ko uývalgyt, vis tiek pats jau eini
namo, moteris laukia su pusryßiais.
</p>

<p>
- Te va, jeigu nepasibritkysi, da liko kiek ant kaulo senos
jautienos, bet gera jautiena, tik reikia gerù dantù slebyznoms, jau
norójau ÷unims i÷mesti.
</p>

<p>
- Nu jau, tóvai, a÷ dantù pas kitus nepra÷ysiu, duok÷ekit greißiau!
</p>

<p>
- Ir vól bus graýi diena, nusistovójo orai, gerai prisiómó agurkai,
regótum gi, daugiau ÷alnù nepavidna bût, radiju÷as taip ÷nekójo...
</p>

<p>
- Ne, nebus, mano kaulai prana÷auja.
</p>

<p>
- Kad tiesiai õ Dievo ausõ tamistos ýodýiai, pernai visi ankstybieji
nunyko, - vapójo radñs gyvÝ ýmogù panaktinis, ki÷damas po ûsais
pló÷kutñ. - Tiek i÷kados, tiek i÷kados!
</p>

<p>
- Na, o ßia kÝ dabar? - paklausó Kvcaraciejus, tratindamas
sausgysles. - Ar tik ne?
</p>

<p>
- Tai ßia mano paties virinta. Prasispaudýiau po truputõ
praklentosios, kad neuýmigßiau naktimis, nors ir barasi valdýia, a÷ gi
jai neatimu pinigù, perku i÷ jos cukrù, o kad ten paleidýiu per
triûbeles, tai jau nesugrius dól to valdýia...
</p>

<p>
- Tai duok ir man.
</p>

<p>
- Kad jau nedaug liko, dviem bus per maýa, vienam irgi ne per daug.
</p>

<p>
- Pasidalinkim lygiomis, uýgniauýk man per nyk÷tõ ýarnoms atsukti.
</p>

<p>
- Palauk, netrauk, a÷ palaikysiu, - nepaleido i÷ rankù butelio
panaktinis.
</p>

<p>
- Na, svaikas virñs, sveikas trepinójñs!
</p>

<p>
ôsidójñs tu÷ßiÝ bonkutñ õ uýantõ kitai nakßiai, panaktinis nupapsójo
veltiniais per cementÝ õ namus, o Kvaraciejus, su÷ildytas cukrinós,
palaimintai uýmigo.
</p>

<p>
Saulós pluo÷tai, prasiskverbñ skersgatviù ply÷iais õstriýai
pasikabina Laisvós Alójoje, kryýiuodamiesi kaip proýektoriai teatro
scenoje, kur vienas po kito atgyja pirmieji Kauno aktoriai, kapsi
÷ungaudýio veýimas, ajajuoja ÷unelis, dumdamas trilinkas õ tarpuvartñ,
o tenai gavñs su ÷luota i÷ kiemsargio, nurûksta õ Karmelitus,
praývanga su bidonais Pienocentras, ÷lium÷i pilstomas pienas, ÷lavikai
sustumia dulkes õ saulós pluo÷tus, miesto valdyba paleidýia vandens
sroves ant ÷aligatviù, vaivoryk÷tómis ýaidýia spinduliai, uýsidega
ugnimis liepaißiù vir÷ûnós, suliepsnoja stogù ßerpós, sutvaska
veidrodýiais krautuviù vitrinos, girgýda spynose raktai, nudýerýga
geleýinós ÷tangos nuo krautuviù durù, ÷lepsi ýingsniai, dar daugiau
saulós, uýtvinsta visa Laisvós Alója, dabar vól ilgai kabos ore
uýdengtas rytas, sodriai kvepia su ras nepriklausomybós aik÷tóje
gvazdikai, levukai, invalidas laisto roýes karo muziejaus sodelyje, i÷
restorano grõýta muzikantas Oýe÷kienós laiptais, trankydamas basótlñ õ
akmenis, musós bûbia aplink jo lûpù kra÷tus, kur dar nenudýiuvo
krupnikas ir pyragaißiù cukrus, derasi atsi÷riûbavñs visais sraigtais
frantas su veýiku dól uýmokesßio, ant pylimo ties Vytauto baýnyßia
sódi po ka÷tanu gimnazistó su istorijos vadovóliu, gerai mokslas eina
õ galvÝ su rytmeßio rasa, seminarijos kieme tarp roýiù poteriauja
juodas kunigas baltu veideliu, õ Jonavos gatvós ýolingus ÷laitus
i÷stumia oýkutñ ýydas, meno mokyklos kieme ant kalvos i÷sitiesñs drobñ
dailininkas nori pagauti KaunÝ visame mirgójime, - nó velnio tu
nenupai÷ysi, kas ten dabar vyksta ýaliame slónyje tarp dviejù upiù!
Va, pribraukei angliu linijù, gaila tik drobós, ne, geriau pasódók
sunórñs rankas , mesk õ rasÝ teptukus, nieko nei÷eis, kai Kaunas
i÷sitiesia po kojom rytmeßio saulóje!
</p>

<p>
Vilijampolós pievose prie Neries pe÷asi varnos dól i÷verstù karvós
viduriù, vaik÷tinója su katiliuku ant galvos mokytas ýydas i÷
je÷iboto,baksódamas lazdele õ gurvuolius, timteli oras, nustaugus
fabrikams, atbóga aidas Nemuno slóniu i÷ öanßiù, riaumoja Maisto
kaminas Linksmandvaryje, ÷aukia kaminai, dauýosi baýnyßiù varpai,
tiltus drebina veýimai, Nemuno vandenyse paklydñ garlaiviûk÷ßiai
atsi÷aukia graudýiais ÷vilpukais, dûmai ÷oka õ dangù, sudýerýgia
lentpjûviù zeimiariai Jonavos gatvóje. üuvù rinkos bûdelóse blizga
veidrodukai ir stiklinós sagos, Vilniaus gatvóje kvepia mielómis ir
degintom aguonom, banga po bangos liejasi darbininkai, ÷oka õ
autobusus . Sauló jau uýtvenkó visus kiemus , kryýminómis ugnimis
skrodýia tarpuvartes , ÷ildosi ant slenksßiù krautuvininkai, niskamba
paspjaudytas pirmasis dienos sidabrinis litas pirklio skardinón, klega
limonado bonkos sunkveýimiuose, ûkininkai derasi silkes, renkasi
dalgius, atsiduoda cikorija ir cinamono ýievelómis, nakvynós namù
vedójas i÷meta valkatas õ kiemÝ, papylñs juos õ gatves ir parkus,
gimnazistó, õspraudusi ramunñ õ istorijos vadivólio puslapõ,
pasiýiûrójus õ rotu÷ós laikrodõ, tursteli õ namus, jau laikas õ
pamokas.
</p>

<p>
Saulós su÷ildytas Kvaraciejus, paspyrñs ÷unõ, kuris tampó jautienos
kaulÝ,i÷eina rÝýydamasis õ Laisvós AlójÝ, greit pasipils valdininkai,
gal pavyks i÷ kurio paýõstamo nudauýti litas keliems alaus bokalams
nustelbti samagono atrûgoms, taip dabar jõ óda rómuo.
</p>

<p>
öaudydami i÷ guminiù mótykliù ývirblius , berdami ýirnius karveliams
praslenka gimnazistù bûreliai. Pirma po vienÝ , po du, paskui masómis,
vienu dideliu potvyniu prapliumpa tarnautojai, vieni ÷variai
nusiskutñ, kiti nesuspójñ tai padaryti dól pramiegojimo, kiekvienas
vis paývelgdamas õ centrinio pa÷to laikrodõ, o, prasiliejus
pagrindinei srovei, sijodami smulkiais ýingsneliais, paskui ÷okdami
÷uoliais , paskui, panikos pagauti, virsdami kûlvirsßiais, laikrodýiui
atmu÷us a÷tuonias, sulótindami garÝ, susitaikñ su likimu, kad ateis
tarnybon pavólavñ, galvodami, kiek velniù gaus i÷ vir÷ininkù,
kombinuodami kaip geriau pameluoti, prisiekdami ateityje tvirtai save
paimti õ rankÝ, kad jous bala tuos draugus, õsiverýó prie÷ vidurnaktõ
i÷ smuklós, duok jiems gerti, sóskis sulo÷ti proferanso, ne, tai
paskutinis kartas.
</p>

<p>
I÷ totoriù gatvós i÷suka õ Vytauto prospektÝ uý parankós dailininkas
Skiauterys ir Marytó.
</p>

<p>
- Klausyk, bûk geras, ÷iandien grõýk laiku pietums, mes su Viktule
plausim Baltinius, reikós malkù prakapot.
</p>

<p>
- O Viktuló, kÝ pati darys, tegu prasikapoja, kam jai algÝ mokam.
</p>

<p>
- Ji su vaiku prasitampo, a÷ turósiu atrinkti skalbinius, negalima
palikti vieno maýiuko, ýinai gi, koks tas mûsù róksnys, bûk geras,
tiesiai i÷ tarnybos ateik namo...
</p>

<p>
- Aeik, ateik! O jeigu man reikalai, turósiu ir ÷iandien susitikt su
ýmonómis... paýiûrósiu...
</p>

<p>
Ir vis dólto Laisvós Alójoj i÷siskirdamas pabußiavo Marytei rankÝ.
Atrodó, greißiausiai, malkas reikós kapoti paßiai Marytei, nes kitaip
Skiauterys nebûtù bußiavñs rankos. Tai ýino jau Marytó.
</p>

<p>
Pilnas saulós Kaunas, ÷laituose ýydi obelys, alyvù krûmuose vis dar
tau÷kia lak÷tingalos, Nepriklausomybós aik÷tóje jau i÷sidýiovino rasas
gvazdikai ir levukai, Karo muziejaus sodelyje berýeliù kasos sumerktos
õ auksinius spindulius, viskas mirga, ývilga, pilstosi ÷viesomis, kad
net pensininkas ant suoliuko atideda knygÝ ir õsiýiûri õ berýus.
</p>

<p>
I÷ Gardino gatvós, pro miesto ligoninñ i÷eina õ Rotu÷ós aik÷tñ
kruop÷ßiai nusiskutñs, kiek pasipudravñs, ývilgódamas pensnó stiklais
Varanka, pasispraudñs portfelõ, gerai i÷silyginñs, su i÷siki÷usisi
rankogaliù kolionikais, na, veinu ýodýiu, ponas Varanka. DrÝsiu
ýingsniu matuoja aik÷tós smólõ, prisilaikydamas ka÷tonù rikiuotós,
ýaliame lapù dugne i÷sibróýdamas ÷viesisi pilku kostiumu , balta
apykakle, krakmolytais mar÷kiniais, duodamas suprasti ýaidýiantiems
vaikams, kad ßia eina ponas valdininkas, prisidengñs medýiù ÷e÷óliu,
kad neapdegtù saule jo kabineti÷kai baltas veidas. Apójñs rotu÷ñ,
ýengia per gatvelñ, kur stumdosi autobusù konduktoriai ir po to
dingsta vienaauk÷ßiuose viduramýi÷kuose namuose su siuarais langais,
apipintais geleýiniais virbais.
</p>

<p>
- Sveiki, kolegos! - taria õ vias puses Varanka, guldydamas portfelõ
ant stalo.
</p>

<p>
- Ei, ýiûrókit, atójo ponas viceministeris ! - suriko prie kito
stalo.
</p>

<p>
- Tai kaip eventualiai i÷simiegojot, jûsù elselencija? - klausia nuo
kito stalo. - Ant kurios kojos teikótós atsikelti?
</p>

<p>
- A÷ i÷ principo õ tokius klausimus neatsakinóju, - taró oriai
Varanka, nimetñs krep÷in nuo stalo prie÷valstybinõ atsi÷aukimÝ,
paki÷tÝ jam i÷ nakties.
</p>

<p>
- Ponas inteligente bedarbi, bet su nelegaliais lapukais pra÷yßiau
atsargiau, paskambinsiu policijai! - suriko tabelininkas, velniù
priódñs vyrukas, traukdamas i÷ krep÷io atsi÷aukimÝ.
</p>

<p>
Varanka, uýsiregistravñs savivaldybóje kaip inteligentas bedarbis,
buvo priimtas ÷ion õstaigon, kuri knibýdójo paýangiaisiais, pats
tabelininkas, daug kartù tardytas, net sódójñs kalójime uý politikÝ,
nepa÷alinamas i÷ tarnybos dól to, kad ir pats vir÷ininkas buvo
paýangus nors ir savo rankomis nevertó valdýios.
</p>

<p>
Prasideda begalinó pavasario diena Kaune, Vilniaus gatvó pavirsta
vienu dideliu klyksmu, keikiasi sunkieji veýikai, a÷imis sukliuvñ su
ûkininkù veýimais, griausmu praskrenda autobusai, sauló galutinai
õsivie÷patauja senamiesßio kiemuose, ap÷viesdama palaiptes, balkonus,
silkiù griaußiù ir vi÷tos kojù primótytus uýkaborius, saldainiù
dirbtuvóliù latakus, su mai÷ais kóblinója ýydai, mokyklose
dzinguliuoja
</p>

<p>
skambußiai , mokiniai spardo futbolÝ, i÷ valgyklù kvepia kopûstai,
prekiauja, mokosi meldýiasi, tarnauja, valdo Kaunas, pakirdñs naujai
dienai. Prakaitu, poteriais , smegenimis, ÷unuodegavimu, suktybómis,
doru darbu pelnosi sau duonÝ Kaunas, ÷luodamas gatrves, protestuodamas
vekselius, gaudydamas ÷unis, vedýiodamas plunksna po valdi÷kÝ
popieriù, laistydamas gvazdikus ir levukus Nepriklausomybós aik÷tóje,
rókdamas komandas kareiviniù aik÷tóje, ardamas darýÝ üaliakalnyje,
kapodamas malkas, kraudamas daýus ant drobós, devyniais amatais
de÷imtu badu pakilo kaunietis, i÷budintas saulós.
</p>

<p>
- A mon saka, puons technikas? - klausia ýemaitis Jonavos gatvóje,
laikydamas baltÝ matuoklñ su juodais skersiniais.
</p>

<p>
- Ne÷k ßionai, ÷iandien pavarysim iki Makabi aik÷tós, - sako jam
miesto savivaldybós technikas, ßirk÷telójñs nuorûkÝ õ griovõ. -
Atmatuok iki tvoros antrojo stulpo, a÷ netrukus grõ÷iu.
</p>

<p>
- Gera, puons technikas! - drausmingai sumu÷a kulnus ýemaitis, buvñs
Debesù gatvós õnamis, pasinaudojant inteligentù bedarbiù registracija
gavñs tarnybÝ vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje.
</p>

<p>
Makabi aik÷tóje trys ýydukai su mólynais mar÷kinóliais jau nuo
ankstybo ryto dauýñ futbolÝ, dabar nusimetó bucus, i÷sivilko
uniformas, ÷oko õ tykius Neries vandenis, apsuko du ratus, paskui
apibógo aplink aik÷tñ, i÷sitrynó spalvotais rank÷luo÷ßiais , garsiai
gargaliuodami, ýemaitis susisvajoja apie Masßio eýerÝ, üaliakalnio
÷laituose ilgi ÷e÷óliai, sauló pakilusi i÷ uýu Vilijampolós, neturójo
laiko i÷dýiovinti rasos tose pakriûtóse, nuskubójusi Ýýuolynais õ
KaunÝ, palikdama ßionai amýinÝ pavósõ, taip mielÝ ýydù oýkoms ir
perkarusiems benamiams ÷unims.
</p>

<p>
</p>

<p>
<pb n=010>
</p>

<p>
Aptûpñ stalÝ, Biesas ir Lionia talýó kortomis su kitais dviem
varg÷ais komandiruotaisiais: Pelagója i÷nuomojo jiems savi krosnõ.
Prie Lionios kojù stovójo nugnubtas butelaitis. Daugiau kaip vieno per
vakarÝ jie negerdavo.
</p>

<p>
Rimas pakóló pavargusias akis nuo knygos - kokia atgaiva keli geri
puslapiai!
</p>

<p>
Temdavo anksti, vakarai bûdavo ilgi ir melancholi÷ki. PorÝ kartù
Rimas ójo pasivaik÷ßioti - graýus ßia bûna saulólydýio dangus, jei
neuýgoýia garai ir dûmai. Keista, nesutiko ýmogaus, kuris ÷iaip sau
vaik÷tinótù. öitaip vaik÷ßiodamas õsivaizduodavo, kaip ÷iuo metu mama,
pasiri÷usi naujÝ, tik neseniai tóvo dovanotÝ prijuostñ, triûsia apie
puodus, o tóvas, susibintavñs plaktuku sumu÷tÝ pir÷tÝ, lygina kostiumo
kelnias (to jis niekam nepatikódavo). Nepaprastai magódavo para÷yti
Irenai: tu mano kregýdute Lietuvos padangóje...
</p>

<p>
"KÝ ji dabar veikia? Draugauja su kuo nors ar ne? Turbût nei ýino,
nei nuvokia , kÝ a÷ jai jaußiu. üiûródavau õ jÝ per paskaitas,
ýiûródavau ir ÷okiuose. Ar mató ji, ar suprato? Kodól a÷ negalójau,
apkabinti, priglausti, niekam neuýleisti? Kur tau, tik liejau
gailiomis ver÷elio akimis, kai kiti jÝ kalbino, ÷okdino, lydójo..."
</p>

<p>
Kiek naktù jis svajojo apie jÝ! Po ÷okiù vakaro tebejausdavo visÝ
savo glóbyje, rankos ÷velnumÝ ir kaitrÝ, kvepelus. Taip arti bûdavo
baltas kaklas ir prisirpusios lûpos. Jis eidavo i÷ proto. Taßiau bógo
savaitós, móniasiai ir metai, jis sukosi bendram bûry, akies kra÷teliu
sekó kiekvienÝ jos krustelójimÝ ir neprieidavo arßiau, nepakalbindavo.
O jeigu pasiryýdavo, jau artindamasis bûtinai uýkliûdavo uý ko nors;
õsitempñs , gniauýydamas rankas , karts nuo karto pasikasydamas nosõ,
leptelódavo banalybñ, nevykusiai pajuokaudavo, mikßiodavo. Kaisdamas
i÷ gódos, dûlindavo ÷alin ir kelias dienas stengdavosi nepakliûti jai
õ akis.
</p>

<p>
Suýinojo telefonÝ. Skambindavo vien tam, kad i÷girstù jos "alio"!
Kiek kartù ruo÷ó pokalbio planÝ ir kiekvienÝkart nei÷drõsdavo i÷tart
pirmojo ýodýio! ôdomu, ar ji nujautó , kas skambina?
</p>

<p>
Pasistengdavo, kad jie lyg netyßia susitiktù pakeliui õ fakultetÝ.
Pa÷nekesys trûkinódavo, ilgódavo pauzós. Jis niekaip nesurasdavo
temos, kuri juos abu jaudintù, nebent egzaminai, õskaitos, kursiniai,
laboratoriniai. Ji ÷ypsodavosi, skirdama savo ÷ypsenÝ vienodai jam ir
gatvei, bûdama ßia pat ir vis dólto nepasiekiama - kaip moteris
televizoriaus ekrane. Tiesa, kartais - lyg sauló tÝdien bûtù skaisßiau
÷vietusi - jos balsas ßiurlente ßiurlendavo: tauk÷davo apie save,
domódavosi juo, mótydavo ývilgsnius, nuo kuriù jam per kûnÝ tarsi
÷ilta banga nusirisdavo.
</p>

<p>
Daýnai sekdavo jÝ it vagis i÷ tolo. Kaip ji nusiperka ledù ir ßiulpia
ant suoliuko, kaýkÝ braiýydama smólyje batuko kulnimi. Kaip
vaik÷tinója su drauge, apie kýkÝ gyvai ßiau÷kódamos (daug atiduotù uý
tù pokalbiù nuotrupas). Ji bûdavo labai graýi ýiemÝ, kai sniegas
tartum baltas nórinys apkrisdavo jos nepridengtus plaukus. O kai
dulksnodavo lietutis, prie blakstienù, antakiù, garbanóliù prikibdavo
ýybsintys kaip brangiaakmeniai la÷eliai. Sauló jÝ nurudindavo
nelyginant ßigonñ. VasarÝ ji segódavo itin trumpus ÷viesius sijonus, -
nudegusiù, dailiù kojù ÷vytavimas hipnotizuodavo.
</p>

<p>
Kiek tai truko? Nejaugi... dvejus metus? Taip... Prasidójo
nepastebimai, nuo menkniekio, pamaýu i÷augo... JÝ vienÝ temató visÝ ÷õ
laikÝ. Ir nieko, beveik nieko nedaró, kad jÝ patrauktù. Manó - tai
turótù õvykti savaime. Laukó, tikójosi... Kvailystós! Argi taip
elgiasi tikri vyrai?.. Taßiau jam atrodó, kad kovoti kaip patinui dól
patelós
<omit desc=CTL-K resp=eci>
÷lyk÷tu.
Lytinõ potraukõ gali patenkinti ir kek÷ó. üinoma,
kek÷iù jis nepaýinojo. Be to, paskaitos, egzaminai, kursiniai,
diplominis! Viskas lókte , griûte - kol pavelki kojas, kol ima zvimti
smegeninóje.
</p>

<p>
Kodól Irena nei÷tekójo? Juk gerbójù netrûko.
</p>

<p>
Ji padovanojoviso labo tris pasimatymus. O jausmas jai negeso... Negi
tik dól Irenos balso, juoko, ÷ypsenos, ývilgsniù? Tik dól jos
moteri÷ko patrauklumo? O jos siela - ýemynas, kurio paslaptis galójai
tik spólioti? Taßiau tau atrodó, kad Irenos viskas graýu... Graýu,
kaip ji gerbia savo tóvus, kaip ýavisi muzika, gólóm, kaip gaili rai÷o
÷unyßio, kurõ rado gatvóje, priglaudó, slaugó. Su stulbinanßiu
õývalgumu ji gliaudydabo subtiliausius ýmoniù tarpusavio santykius -
tiek gyvenime, tiek knygose.
</p>

<p>
üavójo jos pasitikójimas savimi, dvasios tvirtumas.
</p>

<p>
Buvo malonu svaigintis savo jausmu, norójosi daryti kitiems gera ir
paßiam bûti geresniam. Jis, kuris vertino tik mokslinñ literatûrÝ,
dabar godýiai rijo romanus, susiliedamas su melodija, klausósi smuiko
grieýimo - ank÷ßiau juk vaipydavosi: " Praplikñ seniai brauko arklio
uodegÝ per asilo gyslas". Niekada nójñs nei õ teatrÝ, nei õ dailós
parodÝ, dabar, perskaitñs spektaklio recenzijÝ, imdavo mintyse
ginßytis su kritikais: " Klausykit, argi jûsù nepalietó turinys,
idójos, - ÷tai apie kÝ pirmiausia reiktù kalbóti! Apie tai, kÝ mes
i÷gyvenom!" Ir gamta! Kada anksßiau jis pastebódavo jÝ? Kada ank÷tose
gatvóse pakeldavo galvÝ õ dangù? Kada, uýuot vaýiavñs troleibusu,
eidavo pesßias paupiu, darydavo lankstÝ per parkÝ, o dar lietui
lyjant? Dabar uýsilipdavo ant devyniaauk÷ßio stogo vien paspoksoti õ
tolumas. O vasarÝ nuvaýiavo õ tikrus kalnus, ô KaukazÝ, - jo groýybiù
niekada neuýmir÷.
</p>

<p>
Kaýkoks ledas i÷tirpo krûtinóje, nukrito valktis nuo akiù, atgijo
visi pojûßiai. Tai buvo gyvenimas, degimas! Tiesa, skausmingas - Irena
nei tolo. nei artójo. Taßiau dar baisiau atrodó vól virsti nieko
nejaußianßia , logi÷ka skaißiavimo ma÷ina. O toks jis buvo ilgus
metus: nieko nemylójo, niekuo nesidýiaugó. Galbût todól jis ir
nesistengó i÷rauti Irenos i÷ ÷irdies. Bet dabar, kai ji likusi toli
toli, kai laikas bóga kiekvienam atskirai, kÝ dabar daryti, kaip
gyventi?
</p>

<p>
Prie÷ i÷vaýiuodamas õ Pauralñ, paskambino: norójo susitikti,
atsisveikinti, gal net prisipaýinti...
</p>

<p>
Taßiau niekas nekóló ragelio, matyt, ji, tebeatostogavo.
</p>

<p>
Taip ir i÷vaýiavo, kartodamas sau - viskas baigta.
</p>

<p>
O kad ji dabar atsirastù ßia!.. Kad turótù nors jos nuotraukÝ, nors
kokõ maýmoýõ!..
</p>

<p>
Rimui i÷trûko kaýkas pana÷aus õ aimanÝ. Apsidairó, ar niekas
negirdójo. Ne, lo÷ia sau. Jõ i÷pyló kar÷tis. Iki Irenos tûkstanßiai
kilometrù, o tik dar labiau jos trûksta - atstumai, pasirodo, niekai.
</p>

<p>
Jis atsistojo ir porÝ kartù perójo kambarõ. Butelaitiõ nugnybusiù
lo÷ikù ketvertas atrodó kaip i÷ sienlaikra÷ßio karikatûros: " Kvailo
uýsimir÷imo verpete". Galimas daiktas, kad po metù, po kitù ir jis
atsidurs tame verpete. Jeigu nieksa nepasikeis... Irena, jinai jõ
kóló. Ir jis pasiryýo...
</p>

<p>
Taßiau, kai paómó tu÷inukÝ, niekaip negalójo pradóti. " Myliu,
negaliu", - ir taip toliau... Cha, cha. Kas i÷ to? Nesuartójom, kai
buvom ÷alia, dabar - juo labiau. Bet jeigu... porÝ ýodýiù . Tik porÝ.
O gal ji atsi÷auks?
</p>

<p>
Kreipinys - nuo jo viskas priklauso! I÷raitó "Irena", be jokiù
priedù. Dar smarkiau i÷pyló kar÷tis. "Irena", daýnai ra÷ydavo kur nors
ant popieriaus , stiklo, smólio, paskui ûmai i÷trindavo, nubraukdavo.
Ir dabar knietójo.
</p>

<p>
Irena!
</p>

<p>
Kaip Tu gyveni?
</p>

<p>
Ar nesiilgi studenti÷kù dienù?
</p>

<p>
Man kartais gaila, kad studijù metais a÷ buvau naivus kaip mokinys ir
nerangus kaip senis.
</p>

<p>
Rimas,
</p>

<p>
jei tokõ prisimeni
</p>

<p>
P.S. Atsakyti nebûtina
</p>

<p>
</p>

<p>
Kvailas lai÷kas. Skubiai, kol nenugalójo pagunda jõ supló÷yti, õdójo
õ vokÝ ir i÷kûró iki pa÷to dóýutós. Pribógñs tuoj pat õmetó. Viskas.
Kaip bus, taip
</p>

<p>
Sugrõýo õ trobÝ. Dabar abejoniù ir nevilties niekas nebevarýó, jos
puoló kaip ÷unù ruja. Kam reikójo to lai÷ko? Idijoti÷kas priera÷as!
Tik prisidós kanßiù laukiant atsakymo. Ir kas i÷ to, jei ji i÷
mandagumo atra÷ys?
</p>

<p>
Metñs kortas prie jo prisódo Biesas.
</p>

<p>
- Vis svajoji... Koks jos vardas? A÷ tik noriu i÷girsti lietuvi÷kÝ
vardÝ... Irena... Graýus...
</p>

<p>
- Ko nelo÷i?
</p>

<p>
- A... Liûdna... Rimai, ar tau taip bûna? Neýinai nó kodól - toks
uýpuola liûdesys, graudumas, nors stauk. Jepipapa, kaip liûdna!
Susirandi moterõ, draugÝ, ýmonÝ, turi vaikù, ir vis tiek, kad uýeis,
kad suspaus... Nebeýinai, ko nori, kam gyveni. Meilós rodos, nebóra.
A÷ nebemyliu, manñs nebemyli.
</p>

<p>
Namù, rodos, nebeturiu. Draugai - nebe draugai. Darbo nekenßiu. Ir
pats sau ÷lyk÷tus - toks atbukñs, pavargñs nervingas. Metai
pra÷niok÷ßia kaip diena. KÝ jie man davó? KÝ a÷ daviau kitiems?
Prasikuißiau smulkmenose kaip vabalas mó÷le... ötai pilam kortom, o
laikas eina, gyvenimas trumpója, nepajusi, kaip jis pasibaigs... Bûtù
revoliucija, eißiau pirmas. Bûtù koks pavojingas uýdavinys,
pasipra÷yßiau. Vaýiuoßiau õ AfrikÝ, õ VietnamÝ... Liûdna, Rimai, oi
kaip liûdna... Ir neturiu, neturiu ýmogaus, kuris uýjaustù, suprastù.
Gal buvo toks, gal pats jõ praýudýiau, taßiau dabar nebeturiu. Ir,
matyt, neturósiu. nesikartoja tie dalykai. Myli tu tu savo IrenÝ ir
nesupranti, kaip nuostabu - gyventi tikrai mylint. öirdõ raiýo, bet
nuostabu.
</p>

<p>
öa, ýinau, kÝ nori pasakyti, bet patylók, patylók... - Biesas
susirietó, padójo galvÝ sau ant keliù. - Gyventi tikrai mylint, -
su÷nabýdójo ir uýsimerkó. - Dieve, kad tai buvo? Buvo- praýuvo.
Tu÷ßios pastangos pakartoti tai... Prisimeni tÝ mano vovierñ i÷
traukinio? kai õsisegó õ lûpas - neatpló÷i. O a÷? Manai, a÷ kÝ
jaußiau? Bußiuoju jÝ, spaudýiu, glamýau, ir nó velnio - jaußiu tik
tamburo ÷altõ. Taip kartais geri ir negali apsvaigti, nor duok galvÝ õ
sienÝ... Ji kvießia pas save, maldauja - i÷lipkim, nors porai valandù,
iki kito traukinio, o a÷ noriu verkt, raudot, ÷aukt jai: vaikeli, a÷
jau mirñs!.. Baisu! Kas man yra! Kodól man taip nelinksma? Kodól taip
nuobodu? Liûdna ir nuobodu. Kam stengtis? Stengdamasis kÝ pakeisi?
Reikia uýsidirbt duonos, ir kruti. Tik vis lóßiau. Vis lóßiau...
</p>

<p>
Jei tik dól duonos ar beverta krutóti? Jei dýiaugsmo nejauti? ..
</p>

<p>
Laikrodis i÷mu÷ó de÷imt. Jiedu sódójo sustingñ. Blausi elektros
÷viesa slydo ÷eruotu, õkaitusiu Bieso skruostu.
</p>

<p>
- Tu dar labai jaunas, - atsiduso Biesas. - A÷ tau pavydýiu.
</p>

<p>
" O paskui mes numirsim",- pagalvojo Rimas, jam norójosi paglostyti
garbanotus Bieso plaukus.
</p>

<p>
Sargybos vir÷ininkas davó rûg÷ßiù kruopù vartù sargei:
</p>

<p>
- Miegi poste, kad tave kur tribunolas! Naktõ i÷ vieno "Zilo"
prapuoló ÷ildymo krosneló. KÝ veikei?! Vól mums klizma i÷ vyriausiojo.
Tikrink visus, bitute pilkoji, krosneló ne adata, ki÷enój nei÷ne÷i!
</p>

<p>
Rimas pajuto ant savñs jo õtarias akis, ir ÷irdis sukliuksójo lyg
bulveló puode.
</p>

<p>
Taigi krosnelñ vakar nupirko i÷ vieno vairuotojo, o i÷ kur anas ómó,
neklausó. Patikrintù, ne vien krosnelñ surastù. Biesas su Lionia melýó
ir melýó pinigus tai karbiuratoriui, tai stabdýiù kaladólóms , tai dar
kam nors. KÝ pirko (paskui koks ÷altkalvis ar sandólininkas ßiuýinójo
skersas), kÝ i÷keitó - senÝ õ naujÝ, kÝ patys nusuko nuo kokios
ma÷inos - nesidrovójo paimti nesaugiai padótÝ. òmó, kas bûtina , ómó
ir atsargai. Rimas pyko, baró , o tie ÷aukó nevaýiuosiÝ su tokiu
karstu dviejù tûkstanßiù kilometrù ir , jeigu Rimas dar zirsiÝs , jie
sudósiÝ rankas ir nepajudinsiÝ nó pir÷to, tegu ma÷ina ruo÷ia kas tik
nori. Jiems kas, jie gali viskÝ mesti ir sugrõýti tu÷ßiomis, o Rimas -
ne.
</p>
<pb n=011>
<p>
Ar kada laikas gai÷o, stoviniavo? Jis verýós õ vienÝ pusñ, kaip
srauni upó, neapsigrñýdama , kelio nesiklausdama. öventÝ JonÝ nustûmó
öventas Petras, su atlaidais gretimoj parapijoj. Vaýiavo kas galójo,
kas giminiù tenai turójo. Balei÷iù nebuvo kas kvießia, o ir arkliai
netsigavñ nuo orós; uýsiplûkó ÷iemet labai: naujù dirvonù i÷pló÷ó
linams, rugiù uýsimanó daugiau sóti. Aró ir aró visÝ pavasarõ; paskui
- tuoj mó÷laveýtis. o mó÷lo daug ÷iemet primynó: keturios karvós
üilvityßios, trys jù, du arkliai jù darbiniai, jos - bógûnas, o dar
telyßios, ver÷iai, avys, kaiulós, nagi ir vi÷tos. Visi óda ir mina,
kad i÷móýus ir ant ýemós i÷kraßius, vól uýaugtù valgymo ir ódalo. Po
mó÷laveýßio - bulviù, darýù sodinimas, paskui vagojimas. Ir tik
÷ienpjûtój arkliokai kiek atsigavo. Varysis tenai juos õ kokius
atlaidus! Tegu atsigano,pasilsi kitiems darbams.
</p>

<p>
övento Petro ir Povilo i÷vakaróse mergos apipynó JurgelioniokÝ,
Matuzionies PetrÝ, Móginõ, Peßiûriokus PetrÝ ir PovilÝ ir Rankelós
studentÝ. Móginis nieko nenupirko, dar apibaró, kam krûmus
landýiodamos i÷lauýó. O kiti davó saujÝ saldainiù; studentas gi
nupirko visÝ kilogramÝ gerùjù ir padavó susitikñs Bronei, kad visoms
padalintù. Bronei visÝ dienÝ degó veidai; ir tù saldainiù skonio
nebejuto: vis mató geras Povilo akis.
</p>

<p>
Petrinóse vakaravimo Prûdi÷kóse kaip ir nebuvo, nes daugumas negrõýo
i÷ atlaidù. Tai dól juoko apipynó ir AmilijÝ; mat tuoj po övento Petro
buvo jos patronós diena. Pridûko, prisijuokó, bernai vainikan dilgiù
prikai÷ó, AmilijÝ gaudó - pasodinti apipinton kódón.
</p>

<p>
- öpygù jûs i÷ manñs gausta, ne cukirkù, - pyko Amilija. -
I÷simislija, kas gi mergas apipina? Da pradósta karves ir arklius
vainikuot.
</p>

<p>
Niekas i÷ jos saldainiù ir nelaukó. Bet tik, pramoga!
</p>

<p>
Po övento Petro uýviró darbymetó. Buvo pats ÷ieno veýimas, pjautis
dobilai. Laukai skambójo jaunimu. Seniai tursinójo apie klojimus,
÷lavó ÷alines, taisydami vietÝ pa÷arui: bobos ravójo darýuys. O
laukuos tik mirguliavo baltos, raudonos, margos skarelós, kartûninós
ir margai i÷austos drobós suknelós, aulós i÷baltinti vyrù mar÷kiniai.
Nuo ankstaus ryto, su rasa, vyro kirto dobilus, pustyklóm daýnai
ývangindami dalges, ne tiek a÷trindami a÷menis, kiek atitiesdami
nugaras ir atsikvepdami. Apsiývalgñ laukus, nustûmñ kepurñ nuo
prakaitu ÷lapios kaktos, pasispjaudñ delnÝ, vól atstatydavo vienÝ kojÝ
priekin ir spusteldavo dalgñ õ mink÷tus kaip kiau÷inienó dobilus.
Kartais, papustñ dalgñ, kotu õbesdavo ýemón ir paójódavo prie ÷ieno
kupeßio, kur mergos buvo palikñ vandens Ýsotõ su primerktom duonos
plutom. Apyvósis vanduo, su rûg÷telianßiu skoniu, atgaivindavo,
raumenyse vól atsirasdavo daugiau jógos.
</p>

<p>
Po pusryßiù i÷byródavo mergos õ laukus, kratyti ÷ieno kupeßiù,
vartyti, neseniai nupjauto - gróbti; kitos jau gróbliu ómó dobilus õ
gubeles, ri÷o ir stató eilómis, padarydamos laukÝ pana÷ù õ ÷achmatù
lentÝ, su tik sustatytomis figûromis. O jeigu i÷ katro ÷ono
ky÷telódavo juodas debesiokas, ýmonós sukrusdavo kaip skruzdólós.
Mergos greitai dójo ÷ienÝ õ kupeßius; skubójo statyti dobilus; vyrai
÷okdavo kinkyti arklius ir, kur sausesnõ, ÷ienÝ veýti.
</p>

<p>
Bra÷kójo veýimai prie÷ kalnelõ, vójas ÷iau÷ó paskubomis uýkrautÝ
kaupÝ, mynója , kurios tik galva ir peßiai ky÷ojo i÷ ÷ieno, tursojo
ant veýimo, kad, klojiman parvaýiavus, tuoj ÷oktù ant próslo ir,
tvarkingai dóliodama jai ÷akómis uýmetamus glóbius, mintù. Paskui vól
- krovójas staßias prieky karù, tampydamas vadeles, mynója sódinti
gale, kojas ligi ýemós nuleidus, - lókó atgal õ laukÝ, net drebójo
ýandai nuo karù kratymosi. Vól skubiai krovó ÷ienÝ, palikdami gróbójai
sugrabstyti nuobiras, vól bra÷kino veýimÝ namo; taip ligi pirmoi
lietaus nu÷nirp÷timo. Kai paskutinós sausos karos õsitraukdavo
klojiman, tada galódavo atsikvópti ýmonós ir arkliai.
</p>

<p>
Balei÷iai dvejom karom tratino ÷ienÝ õ klojimÝ. Niaukstósi. O nuodómó
bûtù dabar sulydyti: ÷ienas ýalias kaip rûta, nó karto neuýlytas, ir
sausa kaip parakas. Mynó Bronó, kas gi daugiau. Amilija tingójo tiek
niurkytis, jos la÷inai buvo kaip gero pusbekonio. Kitame veýime mynó
Alpa. Tamo÷ius ir Jonas krovó, o Amilija abejù pagróbstas sudorojo.
üilvityßia ateidavo tiktai klojiman. Priýiûródavo, ar teisingai ÷ienas
dalijamas. Mat vienoj ÷alinój buvo kraunamas jos ÷ienas, kitoj
pusininkù. Krovó õ abi ÷alines po veýimÝ. Senmergó kiurksojo tada
kumbury , netoli dutù , ir dróbßiojo baltosiomis õ dirbanßius. Jie
stengdavosi prikrauti lygius pilnumo veýimus, bet vis tiek Tamo÷ius
dar leisdavo jai pasirinkti katrÝ nori. Ag, nebuvo ji visada tokia
susiraukóló. Kartais ir pajuokaudavo su jais, pasirodydavo, apie
visokius ýmones pa÷nekódavo. Kas be ko, nuobodu gi vienai,
papletkavoti buvo irgi ne pro ÷alõ. bet jos gero nenueis kiton pusón
anei vienas ÷iaudas. Visa ji pasmatys, tuoj uýklaus, pataisys,
pareikalaus.
</p>

<p>
- Kad ßia kitoni÷ki pusnykai bût, tai draskytù akis kaip kató. Ale su
mûsù Tamo÷ium tai pats velnias nerastù kaip supykt, - pasakodavo
Amilija.
</p>

<p>
Bronó gi nekentó gaspadinós labiau negu velnio. Nors jÝ mógdavo ÷i
labiausiaii÷ visù Balei÷iù, gal kad jauniausia , kad prisipra÷ydavo
daýnai padóti ÷iokiame ar tokiame darbe. Neýinia dól ko, Bronó jos
neapkentó kaip kruvinos.
</p>

<p>
TÝ dienÝ lyti nepradójo. öienÝ veýó ligi patamsiù. Beliko pora
veýimù, na, ir dirva nesustatytù dobilù. Bet lyg ir prasiblaivó, sauló
sódo ne õ debesõ, tai tikójosi visa susidoroti rytoj. Nagi, ir Dievo
valia. ümogus naktimis nei÷vogsi. Lis, tai sulis. Kad nuostoliù
niekada nebûtù, ýmogus per daug praturtótum. Taip sumojo Tamo÷ius,
sustumdamas galan klojimo karas, sutvarkydamas pakinktus . Alpa i÷jojo
laukan arklius. Gaspadinó pirma visù parspûdino namo. Amilija i÷dûmó
galulaukón karviù melýti. Naktimis karvós visÝ vasarÝ likdavo lauke,
po melýimo perkeltos. Jonas pro klojimo galÝ jau i÷÷liauýó kaiman.
Bronó, pe÷iodama i÷ plaukù ÷iengalius ir glostydama skaudanßias, saule
nukepusias ir viksvù supjaustytas bei dobilù subadytas rankas, ójo
pirtelón - vakarienós kurtù. Visa susivólino. Jau kur buvo po saulós
laidos, kitus kartus ÷iuo metu pavalgñ sódótù pasieniuos, o dabar,
ýiûrók, reikós dar ýiburõ uýdegti. Prie÷ais jÝ ójo su na÷ßiais ir
dviem kibirais üilvityßia.
</p>

<p>
- Braniut, gal tu man padótum karves pamelýt? Ir vólu jau, ir kaýin
kas lyg ÷onù diegia...
</p>

<p>
"Netrauks biesas",- pagalvojo Bronó, o garsiai pasakó:
</p>

<p>
- Vakarienñ reikia virt. Sunkiai dirbõ, visi valgyt nori.
</p>

<p>
Bepigu jai, kai ýaliù kiau÷iniù prigeria kaip ÷e÷kuvienó, pieno,
duonos su sviestu kiek nori prisilamoja. Retai kada ji vakarienñ
verda. Sau pasmaliûgauti tai ne÷yk÷ti. Taip galvoja Bronó nueidama. O
kiek yra ýadójusi uý karviù melýimÝ! Kiek sukneliù priýadójo,
skareliù, kojiniù!.. O i÷ viso, uý tiek daug visokiù padójimù, nupirko
kartÝ ÷ukas. Ir tai ne uý pusñ lito, o uý dvide÷imt centù, tokias
supuvusias, treßioj dienoj ir sulûýo. Bet, nustûmusi pyktõ, atsigrñýó
ir ÷ûktelójo:
</p>

<p>
- Maý Amilija pades!
</p>

<p>
Tik priójusi savo slenkstõ, pamató nuo gaspadinós trobos ateinantßiÝ
Peßiûros Zosñ.
</p>

<p>
- Kas gi tavi ßia ne÷ioja? - linksmai riktelójo Bronó.
</p>

<p>
Zosó ójo nuleidusi galvÝ, neatsakó kvatojimu nei pradójo pliopti kaip
visada. Bronó net prasiýiojo. Tokio rimtumo dar nebuvo maßiusi. Zosó
buvo pirmutinó pra÷aipa ir plepalas. O jau skardumas jos! Kai
Prûdi÷kiuos kalba, Rageliuos girdis. Rekina kaip mi÷ke. TokiÝ jau
gerklñ jai Dievas davó.
</p>

<p>
Zosó priójo artyn, akimis lyg ir paraudusiomis. NulenktÝ galvÝ pakóló
ir pasiýiûrójo õ Bronñ lyg õ maýai paýystamÝ.
</p>

<p>
- Buvau par jumi pirma, neradau. Ir üilvityßias nór name. Pra÷am
pagraban.
</p>

<p>
- Pagraban? Kas gi numire? - Bronó kóló rankÝ pasikasyti kaktai, ir
sustojo ranka, sulenkta ties nosim.
</p>

<p>
- Dóde.
</p>

<p>
- Ar senasai Peßiûra?
</p>

<p>
- Kas gi daugiau. Taksai geras buva... - Pradójo ÷niurk÷ti nosim
Zosó. - Visi rauda jù gryßiaj, tai a÷ i÷ejau vadinót pagraban.
</p>

<p>
- Oßiû uý pasakymù. Nuveisma, - atsakó Bronó kaip pridera.
</p>

<p>
- Maý ir pasakysta ir üilvityßiai?
</p>

<p>
- Pasakysma.
</p>

<p>
- Tai gerai. Dókui.
</p>

<p>
Ir jis apsisuko eiti atgal, skarelós kampu ÷luostydama akis.
</p>

<p>
Bronó stivójo ant slenksßio ir ýiûrójo õ jÝ. Tokia kitoni÷ka... Ir
atsitik tu man! Regis dar stipras buvo seniokas... Paßiam darbymety!
Tai sulóks visi kaiman! Bus giedojimo, giedojimo! Vidury savaitós...
Nors nenuobodýios bus tos dienos...
</p>

<p>
Ji krûptelójo, kad dar tebestovi, o Amilija atgirgýda jau na÷ßiais.
Puoló õ gryßelñ, pradójo skaldyti balanas, ruo÷tis kurti ugnõ. ôójo
Amilija puodynós pasiimti, buvo vienos pristigusi.
</p>

<p>
- Tai da neaýkûrei? Kù gi dirbai lig ÷iol, tinginia punti?
</p>

<p>
- Peßiûra numire, - atrómó Bronó Amilijos pyktõ. - Buva Zase pagraban
pra÷ytù, sumarûdija.
</p>

<p>
- Peßiûra! - atlyýo Amilija nustebdama. - Numire... Amýinuotilsõ...
Tai ka gi ßia graibais: vakarienes nebevirsma. Raiks gi pagraban
nuveit, a jau vólu. Padók va apsiruo÷t, ir lóksma abi. - Amilija
kalbójo beveik su linksmumo gaida. Tokios pramogos ne daýnai
pasitaiko.
</p>

<p>
öoko ruo÷tis. Suko÷ó pienÝ, i÷plovó kibirus ir ko÷tuvÝ, apsimazgojo
kojas. Kiaulóm primetó, gfreitosiomis pripló÷ñ i÷ darýo, ýliûgiù ir
valandù. Peniûk÷liams pripyló lovõ skysto ódalo, paplakto miltais.
Par÷iukams supilstó i÷ puodù valgio liekanas ir ÷liûk÷telójo gerÝ
puodelõ sukto pieno. Bronó taip stropiai ruo÷ósi, kad net trobelñ
apsi÷lavó. Amilija paruo÷ó rytdienai puodus, pakrovó peßiù , net
degtukus ant prieýdos pasidójo. Tada susódo valgyti. Atsirado ir
vyrai, tik Jono nesugaudysi. Tylomis, nes labai skubódami, sukim÷o po
kelias riekes rupios duonos su drugnu, tik pamelýtu, pienu; nubraukó
trupinius ýemón, puodelius perplovñ apvoýó ßia pat, ant stalo, duonos
platù puskepalõ, gulintõ gale stalo, apklojo drobine skepeta, kad
nedýiûtù ir musós kad neapdirbtù; tada pradójo vilktis kitom suknelóm
ir autis kojas. Uýsidegñ ýibalinõ gazelõ, pasistató ant lango
veidrodýio ÷ukñ ir ilgai ÷ukavos . Amilija uýsiri÷ó dar ir tamsiai
margÝ kartûninñ skarelñ , o Bronó ójo vienplaukó. Tamo÷ius i÷ójo su
jomis; Alpancas irgi, bet jis dar pasiývalgysiÝs po kaimÝ, tik tada
nueisiÝs uý numirelõ poterõ sumesti. I÷eidami jie ÷ûktelójo naujienÝ
üilvityßiai, bet ÷i, i÷ki÷usi galvÝ pro langÝ, tik nusistebójo, puse
burnos pagailójo Peßiûros ir uýdaró langÝ.
</p>

<p>
Kaime jie susitiko SilvÝ.
</p>

<p>
- Kurgi aini ne ton pusen? - prakalbino jõ pirmiausiai Amilija. -
Visi pagraban, a anas kaýna kur!
</p>

<p>
- Ainu un jumi. A kad sustikau, tai ir grõ÷iu.
</p>

<p>
- Pagraban ainam, pagedosma, - ragino Amilija.
</p>

<p>
- Nór kas veikt ÷indei. Nuveisiu, kai arielkas das, kai mesas
bliûdus, kai ÷iultù ragai÷õ ne÷ un stala.
</p>

<p>
- Aik, besarmati! Pasmelst aýu mirusõ raikia, graýiai pagedot aý ja
dû÷iù, a ne valgyt ir gert, - subaró jõ Bronó.
</p>

<p>
- Braniut, nesbark! Reikalù un tavi turójau.
</p>

<p>
- Reikalù? Tai gal pir÷tis ejai? A kur pusbutelis? - juokavo Amilija.
</p>

<p>
- Kas gi pósßias pir÷lóm aina? - pridûró Tamo÷ius.
</p>

<p>
- Inspójat, kaip ir pir÷tis . Sklóriuvenes merga i÷eja. A pati
darbymete. Bedoja moteris. Tai, sakau, ar Braniute neitum un jù? Gera
gaspadine, vieta nebloga. man sunkiau, ba vienas vyras, a bobù
netrûksta: merga nepersidirba.
</p>

<p>
- Ar tu gaspadorius, kad sumdai? - piktai dróbtelójo baltosiomis
Amilija. - I÷simislija! Branei mat name darba nór! Kù gi a÷ viena
darysiu
</p>

<p>
- Nepersidirbsi, - patylójñs õterpó Tamo÷ius. - Jeigu Brane nores
aýsidirbt, tegul aina. Jonas dabar name, ýmaniù davaliai.
</p>

<p>
Bronó tylójo. Amilija norójo kÝ sakyti, bet metó piktÝ akõ õ brolõ ir
tylódama ÷nirp÷tó. Kai ji supykdavo, nosys sunkiai ko÷davo orÝ, kaip
dumplós.
</p>

<p>
- A÷ tik paklaust norójau, matai. Man vis viena, Brane ais ar ne.
</p>

<p>
- A kalgi tu Matuzanes Ur÷uliutes neklausi? - sukikeno Alpa, velniukÝ
minty turódamas.
</p>

<p>
- Galiu paklaust, kalgi ne? - i÷didýiai atsikirto Silva. - Tik mana
gaspadine nóra durne, kad durnus sumdytù.
</p>

<p>
- Viseip pastaika... - numykó Alpa, prislopinñs savo "ih, ih, ih".
</p>

<p>
Amilija nusikvatojo. Silva ójo ÷alia Tamo÷iaus, sukdamas rankoj
vytelñ. Bronó persmeigó akimis Rankelós trobas gale kaimo. Jie buvo
perójñ visÝ jau sodýiù, nes Peßiûros vienkiemis - anoj pusój. Trobos
lange pasirodó studento veidas, ir Bronó visa i÷kaito.
</p>

<p>
- Tai, Brane, apsimislyk, gal pagrabi gaspadine pati paklaus, -
priminó Silva apie reikalÝ ir nuo galo kaimo grõýo.
</p>

<p>
Suûýó Dýiugelienós trobelñ uýgulñ seni medýiai. Uý Rankelós trobù jos
lû÷neló atrodó lyg kaimo uodega. Paskutinó, maýutó, õ vakarus
nukrypusi, pasvirusiu kaminu ir i÷ pakra÷ßiù pa÷iau÷tu stogu.
</p>

<p>
Alpa buvo prapuolñs jau nuo pusós kaimo. Silvai grõýus, jie ójo
toliau tylódami. Amilija nedrõso prasiýioti prie÷ Tamo÷iù. Bronó nieko
negalvojo. O jù brolis, kuris drauge buvo lyg ir tóvas jiems visiems,
÷nekójo nedaug. ôvykius jis prisileisdavo i÷ arti ir tik tada
patvirtindavo arba atmesdavo. Savo paýiûras õ viskÝ turójo tvirtas ir
nekintanßias, bet smulkmenomis galvos nekvar÷ino. AmilijÝ
pristabdydavo, kuri visada i÷ la÷o darydavo lietù.
</p>

<p>
Jie pasuko pro vasarojù siauru keliuku. I÷ Peßiûros trobos pro visus
langus mu÷ósi ÷viesos: vir÷ stalo kabójo lempa su dideliu popieriniu
gaubtuvu, prie durù ir namely degó gazeliai, kad ýmonós kur ant
skrynios neuýgriûtù; prie mirusiojo, kuris, auk÷tai i÷keltas, trobos
vidury gulójo, ant lentos , tarp lovù ir stalo, degó galvûgaly dvi
storos grabnyßiù ývakós. Va÷kiniù ývakiù ÷viesa i÷ tolo skyrósi nuo
kitù ÷viesù, gelsvu kraupuliu virpódama pro de÷inõ i÷ galiniù langù.
Taip ir ýinojai dar i÷ lauko, kad toj vietoj guli numirelis.
</p>
</div1>